Apie mano šeimyną ir ne tik :)

Liūtuko dainelė per Augustės 3-čiąjį gimtadienį

2012-02-25T10:06:00.002+02:00

Kaip Augustė dainavo per savo 3-iąjį gimtadienį (I)

2012-02-24T13:33:00.002+02:00

"The Umbilical Brothers"

2012-02-23T15:13:00.005+02:00

Kaip aš džiaugiuosi talentais...vienas iš talentų atrastų gyvenime "The Umbilical Brothers". Pernai negalėjau patikėti sužinojusi, jog jie atvažiuoja į Lietuvą, net sėdėdama priešais sceną nesitikėjo, kad matau žmones, kuriais žavėjausi kaskart žiūrėdama jų šou per kompą. Ir ką gi, jie atvažiuoja ir šįmet. Šįkart vyras nė neklausė manęs, tiesiog nupirko bilietus. Valioooooo!!!!!!!!!! Laukiu nesulaukiu šio įvykio :)

Vienkartinės sauskelnės, daugkartiniai vystyklai ir natūralioji higiena

2012-02-20T19:31:00.008+02:00

Dažniausiai žiniasklaidoje matome ir girdime apie vienkartines sauskelnes ir net neįsivaizduojame, kad kažkada žmonės augino vaikus be sauskelnių. Jos nėra sukurtos tam, kad kenktų žemei, jos sukurtos tam, kad palengvintų mūsų, tėvų, buitį. Aišku, žinia, kad vienas vaikas vidutiniškai išnaudoja apie 2 tonas sauskelnių nėra maloni, ypač žinant, kad daugumoje vienkartinių sauskelnių naudojamos medžiagos suyra per n metų. Pagrindinis dalykas naudojant vienkartines sauskelnes - dažnas jų keitimas (ne rečiau nei kas dvi valandas).

Daugkartinės sauskelnės išpopuliarėjo pastaraisiais metais. Jų yra visokiausių, nuo susegamų iki surišamų, nuo masiškai pagamintų iki individualiai pasisiūtų, kartais tiesiog triusikėliai su keičiama pala naudojami. Jų pranašumas yra tas - kad jie yra medžiaginiai (malonūs prie kūno), neteršiantys gamtos, tuo pačiu nesikaupia mūsų šiukšlių maišuose ( o kasdien jų tikrai reikia maždaug 10), tačiau jie kaupiasi nuolat mūsų skalbinių dėžėje ir skalbimo mašina be įprastinių drabužėlių skalbimų, veikia nuolat (arba nuolat plaunama kriauklėje), tad vandens ir elektros išnaudojama tikrai daugiau nei naudojant vienkartines sauskelnes.

Dėl pigumo/brangumo labai sunku įvertinti, kas yra pigiau/brangiau, nes priklauso kiek ir kokių vienkartinių sauskelnių ar daugkartinių vystyklų įsigyjama, ar perkama, ar siuvamasi savo rankomis.

Nei vienas, nei kitas dalykas mano manymu, nėra blogis, tai yra pagalba tėvams, tačiau svarbu, KAIP mes naudojame vienkartines sauskelnes ar daugkartinius vystyklus, jei vaikas bus laikomas ilgai jose/juose, tai nė vienu atveju jam nebus gerai.

Natūralioji higiena (Amerikoje vadinamasis "diaper-free" metodas) - yra kai vaikas atlieka savo reikalus į kriauklę/klozetą/puoduką (mama/tėtis ar kitas žmogus yra tarsi pagalbininkas vaikui, kol jis nemoka pats žodžiu pasakyti, atsisėsti/nusiimti pats kelnių ir jų užsimauti, o pastarąjį dalyką vaikai išmoksta maždaug link 18 mėnesių).

Tai galima taikyti su vaiku nuo pat gimimo, tik vaikui parodžius kažkokį ženklą (pvz., suniurzgėjimą)ar po maitinimo/miegelio palaikyti virš kriauklės ar vonios leidžiant nusilengvinti. Aš pati apie šį metodą išgirdau, kai Augustei ėjo 7 mėnuo, tad nuo tada ir pradėjome tai taikyti. Mums pasiteisino šimtu procentų. Aš taikiau tai, nes išbandytos daugkartinės sauskelnės mums nepasiteisino, nes buvau su dukra namuose ir galėjau sau leisti, esant reikalui nunešti vaiką ant puodo ar virš klozeto. Be to, pastebėjau, kad dukra pati laimingesnė tapo reikalus atlikdama ne į kelnes, aš tapau laimingesnė, nes stebėdama nekalbančios dukros ženklus, ją pažinau dar artimiau, bendravau su ja dar daugiau ir beveik visada būdavome tame pačiame kambaryje, kad pastebėčiau artėjant "reikalą". Pati perlaužiau savo mąstymą ir įpročius: važiuojant mašina, sustodavau reikalui esant, mieste užeidavau į kavinę pasinaudoti tualetu, pastebėjusi, kad vaikui yra poreikis. 11 mėnesių Augustė ėmė garsu prašytis ant puodo, paskutines vienkartines sauskelnes (kadangi daugkartinės nepasiteisino, tai naudojome vienkartines užtraukiamas kaip "triusikėliai" važiuodami kur nors (dėl ekstra atvejų), tačiau vistiek kaskart užeidavome į kokios kavinės tualetą ar naudodavome puoduką, o namuose naudojome tiesiog triusikėlius, palą, vilnones kelnytes). Žymiai sumažėjo sauskelnių pirkimas, kai tik pradėjome taikyti natūraliąją higieną, o paskutinį poką nupirkome 13 Augustės gyvenimo mėnesį ir jo jau taip ir nebespėjome viso išnaudoti...iki 16/17 mėnesio dar naudojome naktimis (mat Augustė miegojo atskirai nuo mūsų) ir kur nors važiuodami sauskelnę, kuri dažniausiai būdavo tuščia (ir tai tik dėl to, kad aš kažkodėl nesugalvojau, kad galima užtiesti ką nors neperšlampamo lovoje ir pasiruošti atsarginį paklodės komplektą, kad naktį iškart pakeisti). Pusantrų metų būdama pati nusimaudavo pėdkelnes ir atsisėsdavo, "bėdos" ištikdavo tik prasidėjus ligai, tačiau ir šis dalykas susitvarkė, kaip ir turėtų, iki trijų metų. Per paskutinę rimtą ligą, būdama 2m.11mėn., nė karto nepridarė į lovą. Tada jau supratau, kad nebereikia tiesti paklotėlio į lovą. Tai dariau ne dėlto, kad tai geresnis ar teisingesnis būdas. Tam pasiryžau, nes mačiau, kad verta tai išbandyti. Tai nėra lengvas kelias, bet daug sužinojau ne tik apie vaiką, bet ir save. Augau kartu su vaiku mokydamasi kantrybės, supratimo, lankstumo, mokymosi nepasiduoti..... tačiau tai savyje turi kiekvienas atrasti asmeniškai. Negaliu pasakyti, kaip būtų buvę, jeigu to nebūčiau dariusi...daugiau apie mano ir Augustės patirtį galima paskaityti kituose mano pasidalinimuose su nuoroda (natūrali higiena). O apie pačią natūralią higieną, vaikų siunčiamus signalus, krizes, mitus ir kitus su natūraliąja higiena susijusius dalykus galite paskaityti čia. Labai kviečiu pasidalinti asmenine jūsų patirtimi ir atradimais :)

Apie judriuosius žaidimus

2012-02-17T18:55:00.002+02:00

Pagrindinės judriojo žaidimo žymės yra šios:

laisvas, savarankiškas vaikų veikimas;

aktyvus, kūrybinis žaismingumas;

žaisminio veikimo kilninantis smagumas;

griežtas taisyklių laikymasis.

Šios žymės yra būtinos, kad žaidėjai eitų sveikyn, užsigrūdintų ir stprėtų, kad jie tobulintų išmoktų judesių koordinaciją kintamomis žaidimo sąlygomis, kad jie įsigytų įgūdžių – automatizuotų judesių, kurie savo atlikimo forma atitiktų uždavinį, kad jie pagaliau lavintų psichofizines ypatybes: stiprumą, vikrumą, greitumą, bei ugdytų moralines ypatybes. Vadinasi judriuoju žaidimu būtų galima vadinti savarankišką, kūrybinį, smagų veikimą kintamomis lenktyniavimo sąlygomis pagal priimtas žaidėjų santykiavimo taisykles, kurių griežtai laikomasi, kai praturtinami įgūdžiai bei ypatybės ir pasireiškia asmenybės santykis su jį supančia aplinka.

Siužetiniam žaidimui pagal taisykles būtinas įdomus veiksmas, susijęs su kliūčių nugalėjimu, su įdomaus uždavinio sprendimu. Žodžiai ir daina žaidime turi padėti vaikams įsijausti į kuriamą vaizdą. Rateliai ir suktinėliai priklauso siužetiniams žaidimams. Judrieji žaidimai, neturintys siužeto, yra paremti tam tikro uždavinio, kuris reikalauja vikrumo, sumanumo, įvykdymu (pvz. gaudynės).

JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ REIKŠMĖ

Judrieji žaidimai , kaip ir didaktiniai, priklauso žaidimų su taisyklėmis grupei. Jie yra kildinami iš liaudies žaidimų. Judrieji žaidimai labai vertingi bendram vaiko vystymuisi. Visų pirma jie tenkina vaiko biologinį poreikį judėti, skatina normalų fizinį vystymąsi: pagyvina fiziologines funkcijas organizme, vysto raumenis, fizines savybes ( vikrumą, greitumą ir t.t.), ugdo pagrindinių judesių (bėgimo, šuolio, mėtymo ir kt.) įgūdžius, grūdina organizmą.

Judrieji žaidimai turi įtakos vaikų protiniam lavinimui ir kitoms pažinimo sritims. Suaugęs, supažindindamas vaikus su nauju judriu žaidimu, moko suprasti naujus žodžius, išsireiškimus, žaidimo turinį, taisykles. Eilėraštukai ir dainelės žaidimuose turtina vaikų kalbą, lavina vaizduotę. Žaidimais plečiamas vaikų akiratis apie supančią aplinką, gyvenimo tikrovę, lavinamas dėmesys, atmintis, kūrybiniai sugebėjimai.

Žaisdami judriuosius žaidimus, vaikai pratinami savarankiškai spręsti, rasti išeitį įvairiose žaidybinėse situacijose. Žaidžiant judriuosius žaidimus galima savarankiškai, konkrečiai taikyti savo žinias ir mokėjimus, kūrybiškai pritaikyti jau turimus vieno ar kito judesio įgūdžius. Judriųjų žaidimų judesių ritmingumas, plastiškumas, pačių vaikų sugalvotų figūrų grožis, šmaikštūs, eiliuoti žaidimų tekstai, skaičiuotės, dainelės, muzikinis pritarimas teikia vaikams džiaugsmą, malonumą, estetinį pasitenkinimą.

Itin svarbus judriųjų žaidimų vaidmuo doroviniam auklėjimui. Dažnai vaikai dorovines normas supranta elementariai, nors žino kaip elgtis, bet tų normų ne visada laikosi žaisdami. Jiems sunku laikytis žaidimo taisyklių, deramai elgtis draugų tarpe , planuoti ir derinti savo bei bendraamžių veiksmus, nepajuokti, o geranoriškai padėti draugui nugalėti sunkumus. Daugumą judriųjų žaidimų žaidžia vaikų grupėse, todėl neišvengiamai jiems tenka išmokti savo veiksmus derinti su draugo veiksmais, savo asmeninius interesus pajungti visų žaidžiančiųjų interesams. Taip ugdoma savitarpio pagalba, valia, drausmė, santūrumas, sąžiningumas ir kiti pagrindiniai charakterio bruožai. Geri tarpusavio santykiai kaip atrama ir parama vienas kitam, ypač reikalingi, atliekant įtampos reikalaujančias užduotis.

JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ RŪŠYS:

Elementarūs judrieji žaidimai – tai žaidimai be griežtų taisyklių.
Sportinia pratimai ir žaidimai.
Žaidimai pagal taisykles: siužetiniai ir nesiužetiniai.
Žaidimai, kuriuose yra lenktyninių elementų.
Nesudėtingi žaidimai – estafetės.
Pramoginiai.
Imitaciniai.

JUDRIŲJŲ ŽAIDIMŲ ORGANIZAVIMAS

Judriųjų žaidimų organizavimas apima šešis etapus:

Žaidimo parinkimas – atsižvelgiant į vaikų amžių, interesus, norus, nuotaikas, metų laiką, fizinį pasirengimą ir t.t.

Žaidimo vietos parinkimas ir jos parengimas – žaidimo sėkmė priklauso nuo to kokia vieta parengta. Ji pasirenkama atsižvelgus į žaidimo pobūdį, metų laiką.

Vaikų nuteikimas žaidimui – vaikus sudominti judriuoju žaidimu nėra lengva, ypač jei jie yra kuo nors užsiėmę. Todėl suaugusiajam reikia būti sumaniam ir išradingam. Kartais vaikus patraukia įdomi istorija, siurprizas.

Žaidimo aiškinimas – žaidimo taisyklės ir eiga turi būti paiškinami suprantamai, įdomiai. Ilgas aiškinimas vargina vaikus, slopina jų norą žaisti. Žaidimo paaiškinimas yra atsižvelgiamas į vaikų amžių.

Pasiskirstymas vaidmenimis – reikalingas žaidžiant siužetinius judriuosius žaidimus, todėl prieš žaidimo pradžią nustatome kas kokius vaidmenis atliks. Tai gali nustatyti pati mokytoja arba tiesiog išskaičiuojant.

Žaidimo eiga – čia svarbu suaugusiojo vaidmuo, jis turi skatinti sėkmingai atlikti judesius, pasufleruoti geriausią veiksmų būdą, padėti asmeniniu pavyzdžių.

Žaidimo baigimas – baigus žaisti analizuojami ir apibendrinami žaidimo rezultatai.

Apie didaktinius žaidimus

2012-02-17T18:39:00.000+02:00

DIDAKTINIAI ŽAIDIMAI

Didaktinių žaidimų paskirtis - lavinti vaiko protą, plėsti akiratį, mokyti bei įtvirtinti tai, kas buvo išmokta anksčiau. „didaktinis žaidimas - tai suaugusiųjų sukurti mokomieji, lavinamieji žaidimai; jais siekiama lavinti vaikų pažinimo gebėjimus (suvokimą, mąstymą, atmintį), ugdyti kalbą, valingą dėmesį, asmenybės savybes ir kt. Didaktiniai žaidimai priskiriami žaidimų pagal taisykles klasifikaciniai grupei.“

Didaktinio žaidimo struktūroje skiriami šie komponentai: mokomasis (lavinamasis, didaktinis) tikslas (jis vaikams neatskleidžiamas), žaidybinė užduotis, taisyklė, veiksmai. „Didaktiniai žaidimai - savita ikimokyklinio amžiaus vaikų mokymo, auklėjimo priemonė, atitinkanti šio amžiaus vaikų ypatybes. Tai patraukli vaikų veiklos forma, organiškai jungianti mokimo ir žaidimo elementus.

Šių žaidimų taisyklėse nustatytos veiksmo normos, nurodyta, ką reikia daryti, kalbėti, kaip veikti kiekvienam ir visiems žaidžiantiems. Didaktinių žaidimų tikslas - suteikti vaikams tam tikrų žinių, sudaryti įgudžius, lavinti protnius gebėjimus ir teigiamus charakterio bruožus.

Didaktinių žaidimų turinys siejasi su kokio nors mąstymo užduoties sprendimu (surask daiktą -žaidimas, iš ko padarytas šis daiktas,kas kam priklauso-rusiuoti).

DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ REIKŠMĖ

Šie žaidimai savita mažų vaikų mokymo ir auklėjimo priemonė. Didaktiniuose žaidimuose galima pritaikyti, ko vaikai išmoko, sužinojo, jie lavina mąstymą ir formuoja protinio darbo įgūdžius. Didaktiniai žaidimai gali tobulinti: klausą, kalbines funkcijas, rasti ir nustatyti priežastnius ryšius tarp daiktų, aktyvina ir turtina žodyną. Visi lavina vaizduotę, mąstymą, atmintį, ugdo valią. Žaidimai plačiai taikomi mokymo procese, stengiantis sudominti vaikus, pasiekti reikiamą žinių įsisavinimą.

DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ STRUKTŪRA

Didaktinio žaidimo savitumą sudaro tai, kad jame glaudžiai siejasi du pradmenys: pažintinis, lavinamasis ir žaidiminis, įdomusis. Jie turi tam tikrą struktūrą, kurią sudaro didaktinė (mokomoji) užduotis, žaidimo veiksmai, taisyklės.

Didaktinė (mokomoji) užduotis - pedagogo tikslas, įgyvendinantis programos reikalavimus, skatinantis vaikų protinių gabumų lavėjimą. Didaktinių užduočių turinį sudaro: supažindinimas su aplinka, gamta, elementarių matematinių vaizdinių, kultūrinių - higieninių įgūdžių formavimas, kalbos, mąstymo, dėmesio ir kt. psichinių procesų ugdymas. Žaidimų rinkiniuose didaktinės užduotys paprastai nurodomos prie kiekvieno žaidimo aprašymo. Turi būti nustatyta užduotis, kuri lavintų vaiko protą, žadintų interesą, praturtintų naujomis žiniomis. Didaktinių žaidimų turinį sudaro supažindinimas su aplinka, gamta, žmonių darbu, socialinių įgūdžių sudarymas, kalbos, dėmesio, atminties procesų ugdymas.

Žaidimo veiksmai - aktyvi vaikų veikla žaidžiant: daiktų, žaislų slėpimas, atradimas, ridenimas ar kiti veiksmai su jais, vaidmenų, aktyvių judesių atlikimas, lenktyniavimas, fantų išpirkimas. Veiksmų gali būti keletas. Tokiu atveju vaikai ilgesnį laiką sukaupia dėmesį ir patys to nepastebėdami geriau įsisavina didaktines užduotis. Galima sakyti, kad veiksmas yra pagrindinis didaktinio žaidimo elementas. Veiksmas vienintelis užduoties atlikimo būdas žaidime. Tai vaiko aktyvumo išraiškos būdai. Vaikams rezultatas nesvarbus, jiems įdomu pats procesas – žaidimas.

Taisyklės nusako, ką ir kaip turi veikti kiekvienas žaidimo dalyvis. Būna greito sprendimo, apribojančių žaidimo veiksmus, nurodančių laipsnišką žaidimo turinio vystymąsi, taisykles. gali būti: 1) greito sprendimo 2) apribojančios žaidimo veiksmus 3) nurodančios laipsnišką žaidimo turinio plėtotę.

Kiekvienas didaktinis žaidimas turi tam tikrą pabaigą. Žaidimas baigtas, kai pasiekiamas laukiamas rezultatas - sėkmingai atliktos užduotys.

DIDAKTINIŲ ŽAIDIMŲ RŪŠYS

Didaktiniai žaidimai sąlygiškai pagal didaktinės medžiagos specifiką, klasifikuojami taip:

1) žaidimai su žaislais, daiktais;

2) spausdintiniai stalo;

3) žodiniai;

4) muzikiniai.

Tiksliau žaidimus galime suskirstyti pagal turinį (supažindinimo su aplinka, su gamta, kalbos ugdymo ir kt.). pagal šį principą sudaryti daugelis didaktinių žaidimų rinkinių. Iki mokyklinio auklėjimo teorijoje ir praktikoje visi didaktiniai žaidimai pagal didaktinę užduotį ir jos sprendimo pobūdį klasifikuojami į žaidimus - pratybas ir tikruosius didaktinius žaidimus. Žaidimai - pratybos skiriami tam tikrų siaurų vaiko protinio lavinimo uždavinių sprendimui. Juos organizuoja suaugusieji vienam vaikui, pogrupiui ar grupei. Be suaugusiojo aktyvaus dalyvavimo vaikai patys nesugeba žaisti. Tikrieji didaktiniai žaidimai yra skirti spręsti įvairiems lavinamiesiems – auklėjamiesiems uždaviniams, pasižymi žaidimo veiksmų įvairove, nesudėtinga organizacija, todėl juos gali savarankiškai žaisti vieni vaikai.

Žaidimų vieta mokant pradinukus

2012-02-17T18:26:00.003+02:00

Kadangi dabar lankau ankstyvojo užsienio kalbų mokymo kursus, kur akcentuojama žaidimo svarba, tai pamaniau, kad dar gal kam bus įdomu sužinoti, kuo žaidimas svarbus pradinukams. Ir kad tai nėra tik šiaip, bet kad learning can be fun :)

POPULIARIAUSI JAUNESNIOJO MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ ŽAIDIMAI

Tokiame amžiuje vaikas darosi savarnkiškesnis, smalsesnis, sumanesnis, nereikalauja suaugusiojo dėmesio ir nuolatinės priežiūros, todėl vaikai dažniausiai žaidžia buitinės ir artimiausios visuomeninės, socialinės tematikos žaidimus(šeima, statybininkai, vairuotojai, gelbetojai, gydytojai).Žaidimo temą dažniausiai lemia turimi žaislai, daiktai.Tai pakartojamas suaugusio žmogaus(daktaro, tėčio, policininko) veiksmus.Taip vaikai mokosi socialinių naujovių.

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų žaidimai pradinės mokyklos pamokoje

Augantis vaikas keičiasi, plečiasi jo gyvenimo patirtis, interesai, todėl keičiasi ir tradiciniai žaidimai. Tai rateliai, ramieji ir judrieji, vaidybiniai, vaizduojamieji, dialoginiai, imitaciniai ir kitokie žaidimai. Šie žaidimai formuoja vaiko asmenybę, yra svarbūs jo protinių (mąstymo, teksto suvokimo, žinių, žodyno, judesių pobūdžio, eigos įsiminimo), fizinių (lavinamos visos raumenų grupės, judesiai), dorovinių (veiksmų, poelgių), estetinių įgūdžių lavinimui. Labiausiai taikytini žaidimai mokant skaitymo yra inscenizacijos, žodžių kortelės, dėlionės, loto, kūrybiniai žaidimai, paslėptos raidės spėjimas. Mokant skaitymo, daug dėmesio teikiama žaidimams su smulkiosios tautosakos elementais. Mokytojai teigia, kad vaikai noriai žaidžia šiuos žaidimus, jų metu atsiskleidžia kūrybiškumas, tam tikri charakterio bruožai. Žaidimų dėka vaikai patiria daugiau emocijų, jie ima labiau pasitikėti savimi, gali atskleisti savo mokėjimus ir įgūdžius, išreikšti save ir, žinoma, jų dėka mokytojai gali patikrinti turimas mokinių žinias. Žaidimai užkerta kelią nuoboduliui ir nuovargiui, skatina bendravimą ir bendradarbiavimą, žaizdami vaikai mokosi atsakomybės už savo veiksmus, yra skatinami pasitikėti savo jėgomis formuojasi savarankiškas mąstymas. Naudojant žaidimų metodą pamoka tampa įdomesnė, patrauklesnė, lengviau įsisavinama mokomoji medžiaga. Kodėl verta įtraukti žaidimus į udymo procesą:

Žaidimas turi ypatingą reikšmę vaikui ir jo vystymuisi, todėl žaidimas - labai svarbi veikla pamokoje.

Žaidimas - svarbi didaktinė priemonė pamokoje.

Žaidimų panaudojimas pamokoje priklauso nuo pedagogo pasirengimo, kūrybiškumo.

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų laisvalaikio žaidimai

Žaisdamas vaikas patenkina svarbiausius savo poreikius (bendravimo, pažinimo, judėjimo). Žaidimas laisvai pasirenkanti veikla teikianti malonumą. Vaikų žaidimai įvairūs (dėliojamieji, konstruojamieji, statybiniai, sportiniai (bėginėjimo, šokinėjimo, mėtymo, kamuolio žaidimai, kompiuteriniai žaidimai, mokomieji žaidimai ir t.t. žaidimai yra žaidžiami tam kad vaikai atsipalaiduotų, nuo protines veiklos. Mokiniai žaidimo metu pailsi ir po jo geriau mąsto, atlieka užduotis.

ŽAIDIMAI PAGAL TAISYKLES

Didaktiniai žaidimai.

Ugdo ikimokyklinukų gebėjimus, pojūčius, suvokimą, formuoja vaizdinius, teikia žinių.

Judrieji žaidimai.

Turi aiškų sumanymą, taisykles, veikėjus. Lavina vaikų judesius, ugdo valią, nuovoką, kelia teikgiamas emocijas, teikia džiaugsmo ir pasitikėjimo savo jėgomis.

Imitaciniai- modeliuojamieji žaidimai.

Tai realių ar hipotetinių situacijų, aplinkybių, santykių moduliacijos, kurią lydi tariami sunkumai, kliūtys. Šiems žaidimamas būdingas lenktyniavimas.

Kompiuteriniai

Reali ar hipotetinė žaidimų situacija sumodeliuota elektroninėje mašinoje.

Pirmoji abiejų merginų "darbų" savaitė

2012-02-08T20:31:00.004+02:00

Pirmoji savaitė: Augustė darželin, aš-darban, tėtis - komandiruotėje (prieš tai Augustė buvo sanatorijoj, tai nežinojau, ką reiškia suruošt vaiką darželiui ir pačiai suspėt į darbus)...laukiau jos šiek tiek su baime...bet pasirodė ne tokia ir baisi :) aišku, keltis tenka anksti, bet kai kiekviena minutė paskaičiuota ir nenukrypus nuo plano, visai ramiai praėjo šios dienos. Į darbą užsiplanavau nueiti valandą anksčiau, tai abu kartus pusvalandžiu vėliau parsiradau darbe, bet dar turėjau visą pusvalandį iki realaus darbo pradžios. Augustę stengiuosi kelti anksčiau, nors iš trijų dienų dvi dienas pati atsikėlė itin anksti (tai įtakoja ir dieninis miegas darželyje, įtariu), tai tuo tik apsidžiaugiau. Dėl netikėtos situacijos, kai daržely staiga nebuvo kelių auklėtojų, į mažiukų grupę atėjo porą dienų svetimos auklėtojos kelioms valandoms, tai psichologiškai buvo sunki itin pirmoji diena. Augustė pusantros valandos vakare negalėjo užmigt, vis kūkčiojo liūdesio apimta ir kartojo, kad nenori į darželį, tačiau bandžiau ją stipriai apkabinusi palaikyti ir antroji diena be savos auklėtojos keletą valandų buvo daug lengvesnė. Iš ryto paliūdėjusi ir pradėjusi verkti, greit užsimanė užsiimti su plastelinu, o po to, anot auklėtojos, viskas ėjosi puikiai. Džiaugiuosi, akd turi grupėje mylimą draugę, tai jaučiu, kaip tai motyvuoja vaiką džiaugtis darželiu. Atėjus pasiimti, ji buvo linksmut linksmutėlė, kad būtų dar linksmiau, ėjome su rogėmis pavažinėti po darželio. Ir namo grįžome laimingos iki ausų :)
Keista, anksčiau atrodė, kad bus be galo sunku (gal ir bus, kolkas dar per anksti sakyti), bet vistik treji metai labai skiriasi nuo to, kai vaikui yra vieneri ar dveji metai. Nė nesitiki, kad tiek daug metų taip greitai prabėgo. Ir praėjus vos porai savaičių jau nesitiki, kad aš nedirbau (na, mokiausi įtemptai, aktyviai dalyvavau mamų klubo veikloje, tačiau vistiek buitis buvo didžiausia gyvenimo dalis) tieeek laiko...negaliu to suvokti...kaip gera dirbti :) Turbūt dėl to, kad gera dabar, nėra jokios nostalgijos tiems prabėgusiems metams...Mėgavausi jais, mėgaujuosi ir dabartiniu metu :) Savotiškas "medaus mėnuo" vėl pradėjus dirbti :)))

Augustės atsisveikinimas su "puoduku"

2012-02-04T20:25:00.002+02:00

Aš, kaip ir dauguma mamyčių, išgyvenu, kaip greitai tas mano vaikas auga, nors vis dar ji man maža maža...tik tas stiebimasis aukštyn, vis protingesnės frazės ir pamąstymai, didėjantis savarankiškumas, gebėjimas vis naujai suktis iš situacijos, rodo, kaip laikas nestovi vietoje...ne, neliūdžiu, šiek tiek jaučiu nostalgiją tam, kas nebegrįš, tačiau džiaugiuosi kiekviena diena matydama, kaip auga mano dukra.

Vienas iš iššūkių, su kuriais susidūrėme, nors realiai nespėjau pajusti, kad tai iššūkis, yra "puoduko atsisakymas. Tam pradėjome ruoštis likus geram mėnesiui iki Augustės 3-čiojo gimtadienio. Vieną dieną tiesiog ėmėm kalbėti, kad gal per gimtadienį jau išnešime į rūsį puoduką (išlydėjimo šventė), nes Augustei jau bus visi 3 metai, ir ji jau kaip tėveliai eis į tualetą. Augustė, kadangi jau kelis mėnesius iki gimtadienio laukė, kol galės rodyti nebe du, o tris pirštus, tai puoduko atsisakymas jai ir pačiai pasirodė lyg paaugimo etapas.

Atėjo ta didžioji diena. Augustė su džiaugsmu išnešė į rūsį puoduką. Ir negalėjau tuo patikėti, bet nuo to laiko, jau geros kelios savaitės, kaip ji nė karto neužsiminė, kad norėtų "puoduko". Tarsi jo nė nebuvo. Tik eilinį kartą pasitvirtino mano įsitikinimas, kad vaikus reikia po truputį ruošti, juos įtraukti į tą procesą, paklausiant, primenant apie tai, kas gi įvyks, leisti prisidėti prie pačio proceso (Augustė pati paėmė ir nešė puoduką). Ir aišku, svarbu sudaryti sąlygas vaiko nepriklausomumui pasikeitusioje situacijoje. Tarkim mūsų atveju, Augustei yra pastatyta kėdutė, kad galėtų įsijungti šviesą pati, laiptelis prie klozeto, visa kitą puikiausiai pati geba. Tačiau tai nereiškia, kad visada eina pati, oi ne, dažniausiai kviečia eiti kartu, tačiau jau ne vieną ir ne du kartus pati viena ėjo, nė neužkliudydama tėvų (aš suvedu į tai, ar vaikas tuo metu yra prisisotinęs dėmesio, ar nori būti kartu).

Aš džiaugiuosi, kad taip paprastai, iš anksto ruošiantis, pavyko pereiti prie naujo etapo :)

Gimtadieninis tortas mylimiausiam vyrui

2012-01-30T15:48:00.005+02:00

Kaip aš mėgstu greitai pagaminamus ir skanius dalykus :) Kadangi draugai sumąstė atvykti mano mylimo vyro pasveikinti šeštadienį su gimtadieniu, tai puoliau gaminti tortą. Jis yra mano variacija "aptingusių bruknių" pyrago. Bent jau man pralenkė tinginį kelis kart :)

Taigi naudojau:
1 pok. varškės
pusė indelio (tiksliau pagal skonį) kondensuoto pieno
1 pok. sviesto
2 pok sausainių (maišau šokoladinius su šviesiais)
saldainiai ir tarkuotas šokoladas - papuošimui

Iš pradžių sutarkavau sviestą ir ištryniau gerai su kondensuotu pienu. Įdėjau varškę. Vėl išmaišiau. Sudėjau sutrupintus sausainius (rekomenduojama į 6 dalis laužyt, bet aš smulkiau laužiau). suformavau meškiuką ir papuošiau saldainiais, dar užbarsčiau tarkuoto šokolado. Palikau stingti iki ryto.
Ryte visi gardžiavomės tortuku. Alpome nuo skonio visi :) Tik Augustė nusirankiojo saldainiukus ir torto nebereikėjo jai.
Džiaugiuosi savo naujuoju atradimu :) Draugai irgi galės mėgautis lankydamiesi svečiuose šiais metais, kol neatrasiu dar ko nors :D

Augustė ir krikšto tėveliai

2012-01-28T16:12:00.003+02:00

Augustė jau tiek užaugo, kad nesvarbu, kiek laiko ji nemato brangių žmonių, ji juos nešioja širdy. Atvažiavo vakar krikšto tėveliai pasveikinti jos su gimtadieniu, o ji atsistojo prie nuotraukų ir rodo krikšto mamai nuotrauką, kur jos abi kartu. Ir tauškėjo tauškėjo su krikšto tėvais be perstojo...gera matyti, kaip tą branginimą nešioja širdutėje ir išgyvena džiaugsmą pamačiusi tėvelius (taip mes vadiname krikšto tėvus :) )

"Stopwatch"

2012-01-26T12:18:00.004+02:00

Apie šį dalyką mums papasakojo Ankstyvojo užsienio kalbos mokymo kursuose. KAip laukiau kol išbandysiu. Išbandžiau jau pirmose pamokose. Realiai gali pamatyti, kaip laiko limitas motyvuoja vaikus siekti geresnių rezultatų. Vistik pasiteisino kolkas tik su trečiokais ir ketvirtokais. Antrokams laiko limitas ir matymas, kaip laiko vis mažėja, bent jau kolkas sukelia daug streso ir ne vienas ima šaukti "nenoriu, nedarysiu, vistiek nespėsiu" (Jau žinau, kaip bandysiu mažinti tą įtampą).Vyresnius žiauriai motyvuoja. Negaliu atsidžiaugti šiuo atradimu :)

Rytoj "Mamų klube": Natūrali vaiko raida ir auklėjimas

2012-01-26T10:20:00.002+02:00

Su sniegingąja žiema :)

Manau, kiekvienai mamai susilaukus kūdikėlio ima kilti klausimai, kaip ugdyti vaiką, į ką reikėtų atsižvelgti kiekvienu vaiko raidos etapu, su kokiomis problemomis susiduriame ir kaip jas spręsti? Tad šį penktadienį mamų klube svečiuosis psichologė, turinti tikrai nemažą patirtį, ir pradės kelių susitikimų ciklą tema "Natūrali vaiko raida ir auklėjimas" (I dalis).

Tad labai laukiame atvykstant visų su jūsų mylimiausiais vaikučiais šį penktadienį 11 val. 106 salytėje.

Nepamirškite prigriebti šiltų kojinių arba šlepečių ir ko nors prie arbatos ;)

"Snaigė - 2012"

2012-01-25T21:06:00.002+02:00

Pagaliau prisnigo. Slidės visai šeimai nupirktos dar prieš Kalėdas. Laukėm sniego. Sulaukėm. Igoris jau kelias dienas svaigo apie "Snaigę". Tai kaip gi nenuvažiuosi? Gi reik, kad slidės atsipirktų :DDD Vyras greit nučiuožė, nes matėsi, kad Augustės tempu čia tik aš galiu šliuožti :) kaip pirmam kartui, tai pašliuožė gal 50 metrų (sakyčiau, visai neblogai), tada bėgau iki mašinos jos slides padėti, kol mažė saugojo mano slides, ir grįžme abi į trąsą, aš su slidėmis, AUgustė - su lazdomis. Ir ką, mergina bent jau kilometrą ramiausiai pati su lazdom nuėjo, o aš normaliai, su stotelėm, šliuožiau. Po to prasidėjo linksmybės: "mama, noliu sysiu". Tai buvo to antrojo kilometro linksmybė, trečiojo kilometro linksmybė buvo ne tik "sysiu", bet ir panešk" (ojei, kaip gailėjausi, kad sumąsčiau pašliuožti ta 4 km trąsa, kad nepaėmiau rogių arba nešioklės). Tad likus geriems pustrečio kilometro iki finišo teko pasiimt slides į rankas, vaiko ranką ir pėdint, sumąstyt visokių fintų...teko ir panešti. Nešiau kantriai, bet vienoj rankoj slidės, kitoj 17kg sveriantis vaikas...iššūkis, sakyčiau. Tai po kantraus ilgoko nešimo pasiguodžiau jai, kad aš esu pikta, nes man viską skaudą, mat sunku ją nešti, po milisekundės vaikas pareiškė "mama, paleisk, noliu eiti". Nesupratau, perklausiau. Pakartojo. Paleidau. Daugiau, apie gerą kilometrą nebesiprašė ant rankų, bet vis darėme stoteles poilsiui, ir įveikėme tuos 4 km. Išties oras buvo puikus, visiškai nesušąlome...tačiau kitam kartui bent jau pati eisiu be slidžių :D gera pamoka :) o va tėtis mūsų labai sušąlo, nes jis nesitikėjo, o ir mes pačios neistikėjome, kad eisim tuo 4 km, tai jis kantriai mūsų laukė sušalęs ir pyktelėjęs...telefų neturėjom, tarpusavy nesutarėm...ech...tai ir neturėjau kaip pasiteisint, tačiau vistiek buvo nenusakomai smagu matyti tiek daug slidininkų, persimesti keliais žodžiais ir taip gerai prasieiti mišku žiemą :)

Čia ne apie mano vaiką????????????

2012-01-25T20:59:00.002+02:00

Klausėmės su vyru ir lūžom, kas mūsų vaikas labai panašiai žaidžia su tėčiu (aš į šią veiklą būnu įtrauktą tik siūlant, kur tėčio ieškoti)...įtariu, kad ne mes vieni susiduriame su panašiais žaismingumais :)

Nerealiosios močiutės

2012-01-25T20:40:00.003+02:00

Čia aš apie savo mamą ir anytą...jos man abi toookios brangios, kad nebėra ką ir pridurti...kai prieš savaitę važiavom anytos sveikint su gimtadieniu, supratau, kad per 10 metų pažinties aš šalia jos jaučiuosi lyg dukra. Jei yra reikalas, nebijau paskambinti ne tik mamai, bet ir anytai. Pirmais metais ji man atrodė šalta, visą laiką galvojau, jog tai dėl to, kad sūnus augino...gal...nežinau (neteks to patirti :) )...tačiau labai pasikeitė santykis atėjus Augustei į visų mūsų gyvenimą. Kaip močiutės ją myli, kaip mes su vyru džiaugiamės, kad ji turi tooookias mylinčias močiutes. Abiems močiutėms (seneliams tai kiek ten reikia - tik pažaisti su vaiku ) galime patikėti su ramybe širdyje mūsų brangiausią turtą. Ir kai Augustei sanatorijoj kilo bėdų dėl mankštos, abi labai dėl to išgyveno ir iš abiejų buvo aišku, kad tas taip tikrai nepraeis :) ir nepraėjo :) va čia tai močiutės! Džiaugiuosi, kad jos yra mūsų ir Augustės gyvenime.

Apie vaikų baudimą...

2012-01-24T14:55:00.003+02:00

Tegul pedagogai įkvepia vaikams meilę darbui be savavališkų sankcijų, paaiškindami tik natūralias vieno ar kito veiksmo pasekmes. Mes neturime mokyti vaikų konkuruoti ir varžytis. Tam, kad mokiniai suprastų ir įvertintų begalinę charakterių ir protų įvairovę, jie negali apsiriboti nekintančia ir visuotine pirmūno koncepcija.

Paskambino šiandien mama, kuri su AUguste yra dabar sanatorijoje, ir pasiguodė, kad rytoj nebeis su Auguste į mankštą. Jau įtariau dėl kokių priežasčių...
Prieš pusę metų Augustei tai buvo įdomiausias užsiėmimas sanatorijoje, tada ji ėjo į individualią mankštą ir nuostabi kineziterapeutė ją prisijaukino, tada ji buvo labiau paklūstanti nei nepaklūstanti. Per šiuos pusę metų Augustė paaugo...ne taip lengvai viskam pasiduodanti, išgyvena ryškų stresą keičiantis aplinkai, situacijoms ar jausdama spaudimą. Kadangi individualioj mankštoj ji ne viską sutiko daryti ir susitvakryti su ja nebuvo lengva, tai paiūlė mums pabandyti grupinę mankštą (mnat matydama kaip kiti daro, ji irgi norės daryti - viduj sukėlė juoką, nes aš pažįstu savo vaiką ir žinau, kad šita frazė niekada neveikė jos atžvilgiu), na ką, nusprendžiau, kad galv verta pabandyti. Pirma diena: visi vaikai susėdę ant suolo daro kvėpavimo pratimus išskyrus vieną, kuris malasi ir susigalvoja vis sau kitokios mamos, tuo pačiu mamos yra nuolat grasinamas ir užgauliojamas, tokiu būdu gauna itin daug dėmesio ir iš dviejų kineziterapeučių, ir toliau nedaro...Augustė visa įsitempusi, sutinka eiti tik kartu su manimi, sėdžiu šalia, ji į mane įsikniaubusi, nedaro nė vieno pratimo, bet kai prasideda aktyvūs pratimai - šokinėjimas per lankus, dviračio minimas, kamuolio mėtymas-vaikas tarsi pasikeičia. Taip prabėga ir mūsų antra, trečia diena. Tačiau vakarais ji man jau primena pati kai kuriuos pratimus, kurių salėj nė pro kur nedarė. Ketvirtą dieną aš vėl šalia ir vis paprašau, kad papūstų man į ranką, nedrąsiai papučia, tada ji pamato, kad viena kineziterapeutė eina kirpti šiaudelių, supranta, kad gaus šiaudelį ir pradeda daryti vieną antrą trečią pratimus. Aš vis laimingesnė. Tačiau...nuo vakar ji sanatorijoje su močiute ir dainelė prasidėjo iš pradžių...Augustė vėl nebedaro pratimų ir kasdien vis labiau yra užgauliojama visų akivaizdoje, kad va visi nedaro, o ji ne, ji negaus baliono, nes nedaro, po to visiems išdalinami kamuoliai kitiems pratimams, jai - ne, kol galų gale uždraudžiama jai daryti visus pratimus, kuriuos ji mėgsta, nes nedarė, kurių nemėgsta. Vaikas apsiverkia, mano mama pasibaisėjusi pasiima vaiką iš mankštos. Ir ištiesų žinau, kad Augustė labai mėgsta mankštą, tačiau visi vaikai ir priėjimas prie jų yra skirtingas... šios kineziterapeutės nesugebėjo rasti priėjimo prie jos, nesuvokusios, kad švelnus spaudimas nepadeda, pradėjo spausti vis stipriau, kol galų gale visiškai nubaudė vaiką, atimdami galimybę dalyvauti bet kokioje veikloje. O vaikas, tegu jis ir tik 3 metų, bet nei kineziterapeutei, nei kitiems vaikams netrukdė daryti mankštos, tačiau n e p a k l u s o komandoms. Nežinau, gal laimingos pasijuto kineziterapeutės, kad pasiekė savo - pravirkdė 3 metų vaiką.

Kodėl apie tai rašau? Nes skaitydama šį straipsnį apie vertinimo ir egzaminavimo prasmę kažkaip ir pagalvojau, kad kartais tikrai egzaminai ir vertinimas nuolatinis varo žmogų į neviltį ir žlugdo nei stiprina pasitikėjimą savimi...ir dėl to nuolatinio vertinimo nėra kada rūpintis vaikų emociniu būviu...nes jų savijauta per nelyg surišama su vertinimu, ne daroma veikla...su kitų vaikų lyginimu...

Grįžus į darbą...

2012-01-23T22:26:00.003+02:00

Ne vieną ir ne du kartus šiandien teko išgirsti "Kaip pirma diena? Depresija dar neapėmė? Nesunku?" Įdomu, bet vistik sklando požiūris, kad trys metai kitokios - buitinės, ne darbo veiklos, turi žmogų tarsi apauginti kerpėmis iš visų pusių...

Ne, nesijaučiu sudepresavusi, nesijaučiu tarsi iššokusi iš vienos terpės į kitą, nesijaučiu! Jaučiuosi labai natūraliai, tarsi buvime toje akimirkoje...pamenu, kai tik pagimdžius Augustę laukiau, kada ateis ta daugelio mamų kartojamas išgyvenimas "gimdyčiau ir gimdyčiau", praėjo kelios valandos po gimdymo, diena, savaitė, mėnuo, keli mėnesiai...aš jaučiausi taip natūraliai tame kame esu, nebuvo bloga man galvoti apie gimdymą, tai buvo stebuklo akimirka, stebuklą aš laikiau savo rankose, negalėjau ir nenorėjau galvoti apie kitą stebuklą žiūrėdama į šitą mažytį neįkainojamą turtą, tiesiog puikiai suvokiau esanti realybėje ir laiminga tuo pačiu.

Aš per tuos trejus metus jaučiuosi tiek daug gavusi, kad man sunku suvokti, kai sako, kad moterys izoliuojamos, užsisėdi, iškrenta iš darbo rinkos ir pan. Aš taip paaugau, sustiprėjau, išsiskleidžiau, pati savęs kartais atpažinti negaliu...ir jei kas būtų pasakęs, kad taip pasikeis mano vidus, nebūčiau patikėjus. O vidus yra išorinio gyvenimo atspindys.

Aš tiek paaugau, kad neišgyvenau streso galvoje (nes organizmas ryškiai išgyveno), aš jaučiausi laiminga būdama šiame pokytyje, jaučiausi jam pasirengusi ir pribrendusi, jaučiausi atėjusi praturtėjusi ir turinti ką duoti. Aš jaučiausi norinti vėl kuo greičiau viską prisiminti, ką esu primiršusi, besiminti, kas pasikeitė per tuos keletą metų. Aš - galinti priimti iššūkius. Man kažkuria prasme tai nauja, nes kai esi toje pačioje aplinkoje nematai to proceso vyksmo taip ryškiai, bet pakliuvus į kitą aplinką imi suvokti, kad kažkaip tau gerai :)

Įtemptos studijos pastaraisiais metais neabejotinai daug prisidėjo prie pasirengimo grįžti į darbą.

Kolegos pedagogai mane supras, žinantys, ką reiškia vidury metų grįžti į mokymo procesą, perimti dalį mokinių iš kitos mokytojos...tačiau visos mano baimės buvo nepagrįstos... jaučiausi lyg gyvas eksponatas: į klasę vis traukė būriai mokinių susipažinti su nauja mokytoja. Su kai kuriais susidraugavome jau per pirmas kelias pertraukas. Po vienos pamokos atėjo dvi mielos mergičkos ir stipriai apsikabino. Vienos pamokos metu vaikas, kuris nesineša nieko į pamoką, pasiėmė lapą (WOW pamaniau), viena mergytė iš pamokos išėjo džiaugsminga, nors į pamoką atėjo su ašaromis. Man svarbu, kad visų pirma mokiniai jaustųsi gerai, stengiuosi pirma matyti žmogų, ne vertinimą, mano tikslas duoti ir sudaryti sąlygas, kad jie galėtų pasiimti kuo daugiau, o kiek jie pasiims, jau priklausys nuo jų. Tuo pačiu mokant gerbti kitą žmogų, tvarką ir klasės taisykles. Po pirmųjų keturių pamokų aš išėjau LAIMINGA!

Augustei - treji

2012-01-22T21:41:00.004+02:00

Augustei jau 3!!!
103 cm ir 17 kg. Aukšta pana :)
Ji mūsų jautruma. Per šiuos trejus metus jau baigiu priimti jautrumą kaip jos dalį. Kartais norėtųsi, kad taip jautriai nereaguotų į aplinką, žodį, joks žmonių iš šalies spaudimas nepadeda, tik pablogina situaciją. Tačiau džiaugiuosi jos jautrumu ir empatiškumu kitiems žmonėms. Jai svarbu žmogus, ne dovana, o žmogus (kolkas bent jau).
Ji labai mėgstanti sportuoti. Nuo rugsėjo mėnesio lankom kartu baseiną ir jau pradėjo plaukti viena su lazdelėmis. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi ja. Ji didžiuojasi savimi, vis kartoja "as pati plaukiu". Kad ji pastarąjį pusmetį transformavosi į jau atskirą asmenį rodo ryškūs pokyčiai jos elgesyje ir neįtikėtinas (nes aš vis tikiuosi šių pokyčių vėliau) sąmoningumas visame kame. Taip pat jos atmintis, kai ji šiandien pasakė, kad piešiny (kur prieš metus dėjome visi rankas) ne mano, o tėčio ranka raudona (nors aš buvau įsitikinus, kad mano), nors tą piešinį darėme prieš metus.
Kai paklausiau, ką norėtų lankyti: gimnastiką, dainavimą, šokius (kažkodėl tai nepasiūliau piešimo..), ji nedvejodama pareiškė, kad gimnastiką.
Augustė - gabi kalboms. Tai susiję ir su jos atmintimi ir domėjimųsi kitomis kalbomis, ir aiškiu atskyrimu savos kalbos nuo kitų. Jei pasakai žodį "rusiškai" pradeda dainuoti liūtuko ir vėžliuko dainą rusiškai, taip pat kaskart pradeda kalbėti japoniškai (pagal garsus jaučiu mėgdžiojimą iš filmuko "My neghbor Totoro") ir labai greit išmoko dainos žodžių daugiau negu aš, skaičiuoja angliškai iki dešimt ir labai mėgsta dainą "Ten little aeroplanes". Nė karto nėra susinervinusi, girdėdama knygutę skaitomą rusiškai ar angliškai. Kaip tik mėgaujasi tuo. PAstaruoju metu pradėjo išrinkinėti žodžius ne tik iš rusų kalbos, bet ir iš anglų, vieną kartą girėjau kaip žiūrėdama "My neighbor Totoro" sušuko "tėti" japoniškai, o tada lietuviškai.
Augustės ergoterapeutė įvardino ją kaip labai kantrią, susikoncentruojančią ir pabaigiančią veiklą iki galo, anot jos, dauguma tokio amžiaus vaikų sugeba dėmesį sukoncentruoti vos kelias sekundes. Gera girdėti, kad mūsų pastangos ugdant šias savybes nenueina veltui (ji būtent tai ir pabrėžė, jog labai svarbus tėvų indėlis tame).
Pastaruoju metu Augustė tiesiog pakvaišusi dėl dviejų dalykų: raidžių ir dėlionių. Nė nežinau, kiek ir kokias raides (be A, T, I, V, S, E) ji žino, bet tikrai geras 10 minučių kartu žaidžiame žaidimus su raidėmis. Pažįstamas dėliones jau dėlioja daugumoje pati (iki 40 dalių). Naujas dėlioja pagal personažų spalvas, dar nesuvokia, kas yra dėlionės rėmas. Pirmąją dėlionę, kurioje buvo tiek dalių, kiek mūsų abėcėlėj, sudėjo būdama kažkur 2 metų ir 1 mėnesio, tačiau aišku su mamos nuolatiniu paskatinimu, nes dėmesį sukoncentruot ilgesniam laikui nelengva.
Ji - mano ramintoja. Jeigu kas nutinka, sako "nieko tokio, uzgis i vestuviu (iki vestuvių užgis)".
Labai diplomatiška. Nuolat bando derėtis ir siūlo trečią variantą, tačiau esant rimtam reikalui ir argumentuojant, dažniausiai nuolankiai priima tėvų nuomonę.
Suvokia ir geba įsivardinti emocijas "laiminga/nelaiminga" "liūdna/linksma".
Kai nori saugumo visada kartoja "aš tave myliu" "myliu tave" "kaip as tave myliu"
Tik pajutusi spaudimą, puola į isteriją.
Puikios orientacijos: sanatorijoje jau po kelių dienų pradėjo tokiais maršrutais/labirintais viena vaikščiot, kad man ne tik plaukai piestu stojosi, bet ir širdis virpėjo.
Piešiny jau geba atspindėti tai, ką mato kitų piešiama: saulę, veiduką, žmogeliuką, grybą. Net jei ir nupiešia "nesąmonę", paaiškina, ką nupiešė.
Žino savo pavardę (sestobojenia) ir jai labai svarbu, kad ir mamos ir tėčio tokia pati pavardė, jaučiasi sava. Jai įdomu, kokia antytės, lėlytės pavardė....

Turi mylimiausią spalvą - rožinę. Kodėl taip yra, do not ask. Niekas niekada jai nepiršo jokių spalvų, nes mes nesivadovaujame skirstymu į berniukiškas/mergaitiškas spalvas. Tiesiog šita spalva jai yra mieliausia ir taškas :)
Labai brangina mūsų ir savo draugus, su jais kuria savo santykį. Maldelėj nuolat prisimena juos.
Myli mamą, tėtį ir kitus brangius žmones taip pat stipriai, nieko neišskirdama (toks mūsų kaip tėvų tikslas - nekišti vaiko į konfliktus ir mokyti branginti gimines ir draugus).
Šiandien išlydėjo pati savo puoduką į rūsį ir nuo šiol eis jau tik į tualetą. Ruošėsi šitam momentui visą mėnesį.
Jaučiuosi esanti be galo apdovanota nuostabiu vyru, kuris per pastaruosius metus kaip tėvas mano akyse taip išsiskleidė, kad nenorėčiau savo vaikui geresnio tėvo negu jis, apdovanota nuostabia dukryte, vien dėl to, kad visada svajojau apie dukrytę ir tai, kad žaviuosi jos lankstumu, diplomatiškumu, jos reiškiamom emocijom, jos branginimu kitų žmonių, kartais net sunku sovokti, kad TAI - MANO DUKTĖ.
Džiaugiuosi, kad galėjau būti šalia šiuos tris metus ir jų neiškeisčiau į nieką kitą. Jei manęs kas paklaustų, ar jautiesi užsisėdėjusi - ne, nes investavau į tai, kas neįkainuojama, nes nesėdėjau, o nuolat veikiau, būdama šalia, žaisdama kartu, veikdama kartu. Ir tie metai niekada nebgrįš...bet jie yra įrašyti ten, kur jų niekas neištrins - Š I R D Y J E

Augustės kalbelės...

2011-12-19T12:39:00.000+02:00

Vakar AUgustė juokino mus su vyru visą vakarą:
Ruošiamės į baseiną. Rengiu AUgustę. Ji sako:
-Myliu tave.
-Aš ir tave myliu -atsakau.
-Ne, aš čia tėčiui sakiau.

Važiuojame visi iš baseino, kuris yra prie "Panoramos".
Pamatė Augustė "Panoramą" ir sako:
-Ten vaziuojam, mūsų palduotuvė.
-Ji labai didelė, neturim tiek laiko, kad į ją dabar važiuoti-aiškina tėtis dukrai.
-As tuliu laiko.

Augustė rūpinasi, kad visi pavalgytume svogūno. Tėtis pavalgė, Augustė užkando, tada atėjo mamos, kuri labai nenorėjo svogūno, eilė. Augustė:
-Mama, valgyk svogūną.
-Ne, dukryte, aš nenoriu.
-Mama, valgyk, nes sveika.
_Ne, dukryte, aš kukurūzą suvalgysiu.
-Ne, mama, pirma suvalgyk svogūną, tada galėsi kukurūzą valgyti.
Teko suvalgyti ir "užsidirbti" kukurūzą :)

Augustė mėgaujasi kitom kalbelėm

2011-12-18T12:34:00.003+02:00

Augustė mėgstamiausias filmukas, kaip ir kitų vaikų, "My neighbor Totoro", kurį žiūri japoniškai. Dainelė pradžioje yra tikrai labai smagi ir greitai panikė pradėjo ją niūniuoti, o ir žodžių padainuoja daugiau nei aš (aš tegaliu vieną pakartoti).
O šiandien iš ryto pasiėmė anglišką knygelę ir pradėjo "skaityti" mūsų mėgstamą "demsi demsi (humpty dumpty)". Įdomu, kaip vaikai greit supranta, kuri knygelė ne lietuviška :) ir patys skaito ale užsienietiškai :)

Diplomuota filologė

2011-12-17T17:08:00.002+02:00

Kodėl mes dažnai taip bijome gintis tai, ką rašome, ties kuo dirbame ne vieną ir ne dvi dienas?... o juk tai turi būti šventė, kai tu stovi už tai kuo tu tiki!!! Turbūt čia ir slypi paslaptis, kad ne visada tikime tuo, ką darome... prisimenu, kai gyniausi pirmąjį savo bakalaurą...sunku buvo rašyti darbą,nes rašiau jį, nes reikėjo tai daryti, nežinojau, ko pati noriu...gintis man visai patiko, bet tai buvo formalumas. Nuo to laiko praėjo 5 metai ir štai aš stovėjau prieš komisiją ir auditoriją gindama savo antrąjį bakalaurą. Nedrebėjo keliai, nesijaudinau nei prieš tai, nei po to, suvokdama, kad didžiausias darbas jau padarytas. Ir svarbiausia man tai buvo tikrai vaininkuojanti akimirka, nes pasirinkau temą, kuria degiau ir degu. Pirmąkart gyvenime darbą rašiau su malonumu, bendravau su šeimomis su džiaugsmu, transkribavau visą informaciją tiesiog pasinerdama į ją, net pamiršdama, kad užsikaičiau kavos (ir ne vieną kartą...) :) jausdavau akimirkomis vyro keistą žvilgsnį, kai jis suprasdavo, kad jo negirdžiu, nes esu visa into "Child's Language Education in a Multilingual Family".
Juk aš kovojau už šią temą, nes pirma reakcija, kurią teko išgirsti buvo, kad "nesurasi šeimų, kur čia problema ir pan." Buvo liūdna, bet širdis nenustojo degti. Nes šeimų atsirado, jos su džiaugsmu sutiko dalyvauti interviu ir dalintis savo patirtimi. Jaučiau, kad esu laiminama šiame kelyje...
Ir stovint prieš auditoriją supratau, kaip gera stovėti ir kalbėti apie tai, kuo degi ir tiki. Komisija uždavė ne vieną klausimą, man atrodė, kad aš galėčiau valandą ar tris apie tai kalbėti...ir tik pasibaigus gynimui mane apspito kolegės su savo klausimais, savo pasidalinimais apie vaikus draugus, kurie taip pat augina vaikus daugiakalbėje aplinkoje ir nežino ką daryti. Tada suvokiau, kad kiekvienas iš klausančiųjų surado tai, kas jam įdomu ir aktualu šioje temoje, kad ji iš esmės artima kiekvienam, nes kiekviena paliečia per draugus, vaikus, pažįstamus...
Tad kaip svarbu ryžtis daryti tai, kuo tiki, ir išgyventi, kad tai svarbu ne tik tau, kad tai liečia kiekvieną ir gynimas tampa švente, ne formalumu.

Ačiū mano tėveliams, kurie be galo daug padėjo prižiūrėdami Augustę, kol rašiau darbą, ačiū mano vadovei, kad tikėjo šia tema ir išsakė gražiausius žodžius po gynimo, ačiū recenzentei, kuri pasidalino pastabomis tobulinant temą magistriniame darbe ir pasakė, kad darbą skaitė lyg romaną, ačiū vyrui, kuris neleidžia palūžti ir išklauso mano paverkšlenimus, ačiū draugams, kurie pasitiki ir palaiko ir be galo ačiū informantams be kurių šis darbas nebūtų išvydęs dienos šviesos!

O visiems, kas domisi daugiakalbyste, siūlau karts nuo karto apsilankyti daugiakalbystei skirtame tinklalapyje.

Mūsų "Aptingusios bruknės"

2011-12-17T17:03:00.002+02:00

Nuo to, kai pirmą kartą paragavau "aptingusių bruknių" atkeliavo šis receptas ir į mūsų namus. Mes jį pakoregavome savaip, bet jau skanumaaaaaaaas tai ojojoi. Ir svarbiausia, paprastumas gaminant, kas mane visad žavi :)

Folklorinės dainelės/žaidinimai

2011-12-13T12:10:00.001+02:00

Ateinantį panktadienį mamų klube :)

Kodėl?

2011-12-13T12:08:00.001+02:00

Lūžis...per pusvalandį vakar "įsiskaudėjo galvą" nuo Augustės "kodėl į tą pusę važiuojam?" "kodėl einam pas močiutę?" "kodėl tu palikai kupinę dazely?" ir taip be galo be krašto... :D gerai, kad tarp "kodėl" yra milijonas kitų klausimų "kas/koks/kur" ir t.t.

Augustės kalbelės

2011-12-13T11:58:00.003+02:00

xxx
Įdomu, vis stebiu, kaip Augustė reaguoja, kai skaitome anglišką ar rusišką knygutę. Ramiai sau klausosi ir vis paklausia ko nors lietuviškai. Ir nė kiek "nesiparina" jeigu atsakai ta kalba, kuria skaitai knygą.
Skaitome "Трое из Простоквашино" kažko paklausia, tada klausiu jos:
-Budim čitat dalše, chorošo?
-koloso - atsako mažoji.
Tas skaitymas tai dažniausiai personažų, kas tokio amžiaus vaikams ir yra esminis dalykas, įvardijimas. Ir ji klausia šimtą kartų, kas čia ir kas čia...
O prieš miegą vakar skaitėme knygutę apie Mickey. Tai ramų ramiausiai išklausė iki pabaigos, kai pasakiau "The End". Ji pakartojo "Pabaiga".

xxx
pliurpiam su AUguste. Ieškau jai angliško filmuko ir kalbu angliškai. Ji šypsosi ir galų gale neištvėrusi sako:
-Mama, tu ne taip kalbi :)
Juokauju su ja:
-kalbėsime namuose angliškai, o lauke lietuviškai.
-O lusiskai kul (rusiškai kur)?

Olidios (19 mėn.) daugiakalbystė

2011-12-07T15:19:00.006+02:00

Šeimos, išvykusios gyventi su dukryte, kuri tuo metu buvo dar kūdikis, pasidalinimas apie jos kalbines (anglų-lietuvių kalbomis) ir elgesio apraiškas.

Kepuryte žiemai jau pasirūpinta!

2011-11-28T14:15:00.002+02:00

Ačiū Danguolei, kuri atėjo pavadovauti kepuryčių siuvimui Mamų Klube praeitą penktadienį! Ir negailėjo paskatinamųjų žodžių, nors aš ir vėl eilinį kartą sugebėjau kažko pridirbti :) Tačiau tai buvo labai atpalaiduojantis ir vertas kiekvienos minutės užsiėmimas. Ypač atpirko viską ta akimirka, kai kepurytė buvo ant mano gražuoliukės galvytės :) Ir vyras apsidžiaugė, kad pagaliau pasikeitė kepurytė, nes praeita jai jau ištiesų buvo mažoka ir nebe labai gražiai atrodė, tik tiek, kad šilta...

Apie emocinį intelektą (vėl...)

2011-11-28T09:50:00.002+02:00

Prieš mėnesį Mamų klube lankėsi psichologė, kuri kalbėjo, tiksliau visi kalbėjome ir dalinomės, apie emocinį intelektą.
Taip, daug pastaruoju metu visur girdime apie jį, o pasirodo, tai visai ne naujas dalykas, tik anksčiau jis buvo vadinamas socialiniu intelektu, o XX a.pb., besiaiškinant, kodėl ne visi gabūs žmonės padaro karjerą, atsirado sąvoka, emocinis intelektas.
Pati daugiau apie šį fenomeną pradėjau mąstyti augindama vaiką, nes tai yra laikas, kai tu mokaisi lipti per save, nepasiduoti, priimti gyvenimo iššūkius, ir kas įdomu, pati pradėjau patirti, kad pradedu žiūrėti į neplanuotus dalykus, kaip į iššūkius, o ne problemas, iškilus problemai, mokausi ieškoti sprendimo, o ne verkšlenti, esant prastai nuotaikai, imu suvokti, kad rytoj bus geriau ir kad tai nėra pasaulio pabaiga, mokausi ne slopinti, bet valdyti savo emocijas :)
Taigi didžiausias mano pastarųjų metų atradimas (tai patvirtino ir psichologė), kad emocinis intelektas yra tai, ką kuriame gyvendami (o ne atsinešame gimdami), tad niekada nevėlu pradėti kažką keisti savo požiūryje, elgesyje, įpročiuose...
Taip pat besiklausant psichologės, labiausiai įstrigo frazė - TIKĖJIMAS POKYČIAIS!!! Man tai asocijuoja su atvirumu, lankstumu, tolerantiškumu, gebėjimu greitai reaguoti ir suvaldyti stresą. Ir viso to galima išmokti!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Norint vystyti emocinį intelektą reikia:
- aktyviai klausytis;
- klausytis akimis;
- prisitaikyti prie emocijų (turint minty, priimti savo emocijas, jas įsivardinti).

Svarbu emocijas:
- SUVOKTI (įsivardinti)
-IŠREIKŠTI
-ATSKIRTI jas ir įtaka mums
-SUPRASTI (apmąstant jas)
-VALDYTI
Tai reikalauja nuolatinio darbo kasdieninio su savimi, tačiau tai labiau negu verta, nes taip statomas kokybiškas ir laimingas santykis su savimi ir kitais.
Taip pat be galo įstrigo dvi frazės:
Imk ir bandyk!
Perženk savo supratimo ribas!

Emocijų kartelė lygi nuliui // ir motyvacija išskridus į mėnulį, // todėl gal tyliai per šalnotą lapų kiemą // atbėga liūdesys su perlų diadema… Sigita Kom (kaip į temą mokyklos laikų draugė FB šiandien savo eiles užrašė)

Tad artėjantį penktadienį kartu su psichologe toliau gvildensime "perliukus" emocinį intelektą pratęsiančią tema: "Mūsų individualūs skirtumai: kiek sukūrme patys, kiek atsinešėme gimdami"

Verta kuo daugiau kalbėti su savo kūdikiu

2011-11-25T20:56:00.004+02:00

"The number of words an infant hears each day is the single most important predictor of later intelligence, school success and social competence" Sandra Blakeslee (1997)

Liudijimas daina

2011-11-23T13:17:00.002+02:00

Melanie Amaro, be galo talentinga 19-etė dalyvaujanti talentų šou Amerikoje "X Factor". KAdangi šią savaitę Amerikoje švenčiama Padėkos diena, tai dalyviai dėkodami dedikuoja savo dainą kažkam. Ji ją dedikuoja Dievui ir paklausta kodėl sako: "Visi žmonės bent kartą gyvenime yra mane nuvylę, Jis vienintelis - niekada."
Žmogaus atsivėrimas pasauliui yra kažkas ypatinga, tai negali nepaliesti žmogaus širdies...

"Ateities laboratorijos"

2011-11-23T12:57:00.001+02:00

Tiems, kas dar negirdėjo apie alternatyvų vaikų ugdymą, labai rekomenduoju ateiti, pamatyti ir išgirsti apie tai.
Mano įspūdžiai iš "Ateities laboratorijų" peržiūros

Apie homeopatiją

2011-11-23T11:21:00.002+02:00

Tikrai vertas dėmesio straipsnis apie homeopatiją, informatyvus, besiremiantis vaistų sudedamųjų dalių analize ir faktais, o ne tikėjimu, mitais ir prielaidom.

Džiaugiuosi, kad turiu vyrą fiziką, tikintį vyrą, bet mąstantį, kuriam neužtenka pasakyti, kad homeopatija yra gėris :) Kad turiu nemažai aplinkoj tikinčių draugų, kurie homeopatiją atmeta ne dėl šarlatanizmo ar kitų neaiškių dalykų, bet dėl to, kad homeopatija niekaip nesusijusi su mokslu, nekalbu apie tuos vaistus, kurie realiai yra fitoterapiniai (pvz. umcalor'as), tačiau gydytojai kartais suplaka viską į vieną ir fitoterapinius vaistus priskiria homeopatijai.

Mes, mamos, ypač susilaukusios pirmagimių, esame labai jautrios, ir vaikučiui susirgus, natūralum, kad dažnai nenorime duoti cheminių preparatų, o gydytojai tesiūlo homeopatinius, mat šie neturi pašalinio poveikio, tačiau yra daugybė liaudiškų natūralių priemonių gydyti vaikų susirgimus, net ne liaudiškų, o pvz. druskų kambariai, masažai puiki profilaktika nuo peršalimo ligų ir neturinti pašalinio poveikio :) ir daugybė kitų, tačiau laiko ir pastangų, kartais ir fainansų, atima daugiau nei tik įpurškiant kokio skysčio į nosį ar sugirdant tabletę...

Guten Morgen

2011-11-21T13:29:00.001+02:00

Augustė ir kai kurie vokiečių žodeliai

Mamų klube siūsime kepurytę-šalmą savo vaikui :)

2011-11-21T09:54:00.006+02:00

Taigi ateinantį penktadienį, lapkričio 25d., siūsime kepurytę-šalmą.
Ko reikės kepurei pasiūti:
- megztinio (ne per storo),
- trikotažo pamušalui (apie 40x60 cm),
- kepurės dydžio (matuoti plačiausioj vietoj. Galit pgl.:http://boutique.eitne.lt/kaip-ismatuoti-galva-kad-kepurele-butu-tinkamo-dydzio/ ),
- polietileno skiautės arba popieriaus iškarpoms,
- žirklių, adatos, siūlo, adatėlių, galima storesnio siūlo (derančio prie megztinio) dekoratyvinei siūlei.

Vidinei daliai reikalingo trikotažo nupirks mama Aurelija (tad jei dar kas norės prisijungti, rašykite tiesiai Aurelijai aurelija.mankeviciute@gmail.com , kad po to nepritūktumėte), ir vietoj atsiskaitysime su ja.
Mama Danguolė turės siuvimo mašiną ir visame procese pagelbės :)

Įspūdžiai iš pernai metais kepuryčių siuvimo: http://meskinai.blogspot.com/2010/11/kepuryciu-siuvimas-mamu-klube.html ką jau kalbėti apie malonumą, kai matai vaiką vaikščiojantį su taaavo rankų darbu :)

Veiksmas startuos 11val.
pernai metų patirtis parodė, kad užtruksime mažiausiai dvi valandas, tad įsimeskite ko užkąsti ;)

Nepamirškite šiltų šlepečių/kojinių :)
Visi galintys ir norintys prisijungti (net jei ne siūti, o tiesiog pabendrauti) esate labai laukiami ;)

Daugiau informacijos apie mamų klubą:
http://www.facebook.com/pages/VASC-Mamu-klubas/170638009965

Praktika (II) "Ryto ratas"

2011-11-18T13:46:00.002+02:00

Šiandien prisnigo!!!

Būtent nuo kalbėjimo apie tai prasidėjo vaikų ryto ratas darželyje. Pamačiau mišraus amžiaus grupės privalumą. Pedagogė klausia: - Ar tai, kad prisnigo, reiškia, jog prasidėjo žiema? Jaunesni vaikai būtent taip ir sakė, tačiau vienas vyresnių vaikų (6m.) kategoriškai su tuo nesutiko ir net pasakė, kiek savaičių liko iki žiemos.

Tada vaikai, kas norėjo, pasidalino savo išgyvenimais ir nebuvo jokio triukšmo, vieni kitų ramiai klausėsi (tai man atrodo tiesiog fantastika). O tada sekė pasaka angliškai, kurios laukė vaikai užsimerkę ir dainele ją kviesdami. Pasaka truko apie geras 20 minučių ir tik į pabaigą vaikai jau pradėjo norėti savos laisvos veiklos, tačiau vistiek keįtikėtinai ilgai visi išlaikė dėmesį. Kiek daug gali pedagogas, kai sudomina vaikus!!!

...su kalbomis susiję tolesni įspūdžiai

Vaiką ir save suprasti būtina!!!

2011-11-18T12:34:00.002+02:00

Tikrai neblogų minčių išsakyta straipsnyje ir škeliamos panačios problemos kaip: kaip dažnai suaugusiems trūksta vertybių sistemos, vaiko poreikių supratimo, ugdymo tiesoje ir pan.

Švietimo administravimo praktika (I)

2011-11-17T20:35:00.004+02:00

Be praktikos nevalstybinėje ugdymo įstaigoje, kurioje atlieku mokslinę-tiriamąją praktiką, taip pat atlieku praktiką (švietimo administravimo) valstybiniame darželyje, kur yra daugiau "popierizmo" ir daug aiškiau galima pamatyti administravimo aparatą. Iš pradžių galvojau, kad nieko įdomaus ten nebus, bet pasirodo, kad oho kaip klydau.

Čia daugiausia bendrauju su direktore ir pavaduotoja ugdymui. Pastaroji sužavėjo savo entuziazmu, atvirumu,išmanymu, pozityvumu, gebėjimu įkvėpti žmones. Be tokių žmonių pražūtų švietimas. Direktorė kritiškai mąstanti, stengiasi ieškoti kompromisų, orientuota į problemos sprendimą.

Čia aš kolkas daugiausia užsiimu dokumentų analize, tad man tai atvėrė naujas erdves.

Taip pat pamačiau skirtumą tarp valstybinio ir nevalstybinio-valstybiniame tai kas popieriuje dažnai nėra suvokiama kaip organizacijos kultūros dalis, čia daugiausia girdžiu kalbant, kad popierius yra viena, realybė - kas kita, tuo tarpu nevalstybinėje man buvo pasiūlyta pirma pasikalbėti apie ugdymo programą, kad suvokti, koks jos turinys, kas yra jos pamatas.

Džiaugiuosi, kad turiu galimybę semtis šios patirties ir suvokti švietimo platumą. Tai nepakeičiama patirtis ateičiai :)

Praktika dvikalbėje mokykloje (I)

2011-11-17T20:32:00.001+02:00

pirmieji įspūdžiai čia

Pamąstymai apie pedagogiką ir pašaukimą

2011-11-17T19:40:00.004+02:00

Mano kaip pedagogės kelias prasidėjo nuo darbo 10-se klasėse. Tačiau jose man buvo per sudėtinga dirbti, mažas amžiaus skirtumas, mano tuo metu emocinis nestiprumas, taip pat greitas pasimetimas, o ir krūvis, nes tuo metu rašiau diplominį, sukėlė daug vidinės maišaties, tad ilgai toje mokykloje neužtrukau. Pradėjusi dirbti kitoje mokykloje tiesiog svaigau nuo darbo su 5-om, 6-om klasėm, o kai pradėjau dirbti su pradinukais dar labiau ėmiau svaigti...o šio svaigimo viršūnė - Augustės atsiradimas mano gyvenime. Kol neturėjau vaiko jaučiau, kad turiu pašaukimą dirbti su vaikais, o jam atsiradus, jis ne tik kad nedingo, bet atnešė daugybę atradimų, laisvės, kūrybos, kitokio požiūrio taško.

Ir šiandien nuėjusi į stebimąją praktiką vienoje ikimokyklinėje įstaigoje, išgyvenau tokią akimirką, kuri būna tik kelis kartus gyvenime. Rūbinėje žiūriu į dviejų metų mergytę, ji su manimi kontaktuoja akimis, tada pasiūlau jai padėti, ji sutinka, apsidžiaugia, ir to padėjimo metu, aš tiesiog išgyvenu, kaip gera čia būti, kaip esu vietoje, kaip per tą valandą man tie vaikai tokie brangūs pasidarė...

Aš esu giliai įsitikinusi, kad visų pirma pedagogas yra tas, kuris MYLI VAIKUS IR RŪPINASI JAIS, ir per tai geba sudominti vaikus savo dalyku, o tie, kurie galbūt taip ir nesusidomės, nesijaus nurašyti, nes pedagogas jų nenurašys kaip žmonių.

Gal būt pedagogas nemato savo darbo vaisių iškart, tam reikia kantrybės ir mokėjimo išlaukti, tačiau svarbiausia, kad BŪTI PEDAGOGU - TAI BE HERE FOR СHILDREN WHEN THEY NEED IT! Tai yra didžiausias šio darbo įprasminimas mano akimis, nes kai trokšti būti čia dėl vaikų, tu padarysi viską, ką gali ir kaip geriausiai gali.

Neskaitant visų iššūkių, su kuriais tenka susidurti dirbant pedagoginį darbą, esu laiminga atradusi šį kelią!

Kvepia vestuvėmis :)

2011-11-07T12:05:00.002+02:00

Kvepia šelmiškomis, padykusiomis, jaunatviškomis vestuvėmis...

Animacinių filmukų herojai

2011-11-07T12:02:00.002+02:00

Net Augustė žino, kas yra Makvynas ir Kempiniukas :) nors mačiusi tėra porą kartų...tačiau vaikams animacinių filmukų herojai kažkuo ypatingi ir brangūs, tad ir gimtadieniniai atvirukai negali būti su jais nesusiję :)

"Lopytieji meškiukai"

2011-11-02T12:49:00.003+02:00

Tada jiems tebuvo beveik 3 mėnesiukai. Ir skirtumas tarp jų yra vos 6 dienos (kaip ir tarp jų vyresnėlių, kurie gimę irgi tą patį mėnesį)...ir štai jau artėja 1-asis jų gimtadienis :) tad lopyti meškiukai, kurie man lyg dvynukai, primena šiuos mažulėlius, dabar jau vaikščiojančius ir kikenančius :)))

išankstiniai džiaugsmai ir linkėjimai ;)

Mažajam Mantukui

2011-11-02T12:43:00.003+02:00

Po geros savaitėlės Mantukui stuktels 1-eri metukai!!! Jis kaip ir didelis, kaip ir mažas...bet jo rankučių švelnumo ir mielumo neabejoju, kad tėveliai niekada nepamirš :) Tikimės, kad bent ši smulkmenėlė išliks ne vienerius metus :) Su didžiausiais linkėjimais artėjančia ypatinga proga :)

"Katiniukai svajokliai"

2011-11-02T12:38:00.004+02:00

Žvelgiantys pro langą į tolį...iš mažo pasaulėlio - į didelį...į paukštį aukštybėse...nešantį laisvės žinią...gal ir jiems kada užaugs sparnai?...

atvirukas-siurprizas katinų mylėtojai :)

"Boružiukai"

2011-11-02T12:34:00.003+02:00

Seniai seniai žadėtas atvirukas grupiokei...ir nors nelengva suspėti viską, ką norėtųsi, be galo gera buvo po kelių mėnesių pagaliau prisėsti ir "atsitraukti" nuo kitų darbelių pasineriant į kūrybines erdves :) Taigi, Evelina, tikiuosi patiks dovanėlė tavo draugei ;)

Aciu-atsipasau-myliu

2011-10-23T12:18:00.004+03:00

Praeitas Augustės mėnuo ypatingas tuo, kad ji savo kalboje aktyviai pradėjo naudoti įvairias mandagumo formules tokias kaip "pasom" "aciu tau" "atsipasau" ir visiškai pati pagaudama kontekstą ir pati apsispręsdama tai padaryti.
Taip pat ir pradėjo vis dažniau emocijas ir jausmus įvardinti ir išreikšti. Paglosto, apkabina ir sako "myliu tave", "pasiilgau" "labai labai laukiau", "liūdi saab'as be tėčio", "pikta kažko megaitė".
Niekada nevertėme dėkoti ar atsiprašinėti, ar pasakyti,kad mus myli, jei pati to nenori. Tiesiog ties beveik trys metai dalinimosi su ja meile, jausmais, įvardinimas situacijos ir išgyvenamų emocijų yra geriausias pavyzdys vaikui.
Tad verta nuo pat pirmųjų dienų kalbėti ir gyventi tuo (nes išreikšti, įvardinti emocijas ir jausmus, padėkoti už smulkmeną yra stiprybė) nereikalaujant atgal, o tai sugrįžta meile su laiku :)

Šiandien kaip tik perskaičiau frazę, kad nesvarbu ar tėvai džiaugiasi, ar pyksta, jie yra patys mylimiausi vaikui. Tad mylėkime!!!

Deklamuotojos

2011-10-23T12:05:00.003+03:00

Penktadienį su Auguste, kuriai vakar suėjo 2m.9mėn., prieš miegą abi kartu skaitėm eilėraščius prieš miegą :)

Eilėraštukas apie raudoną spalvą

Eilėraštukas apie rudą spalvą
RAUDONA
Raudoną saulę aš piešiau,
Raudonai spindulius dažiau.

... O man broliukas kumšt į šoną -
Tikra saulutė ne raudona!

Įsikišo ir draugai:
- Tu, broleli, pamigai -
Rytą didelė, raudona
Saulė ritos per dirvoną!

Atsikėliau kitą rytą
Ir prikėliau brolį Vytą.

- Kur jūs einat? - klausia tėtė.
- Einam saulės pažiūrėti!

Žiūrim - driekiasi šešėliai,
Girdim - čiulba vyturėliai.

Šaukia Vytas, šaukia Matas:
- Raudonuoja saulės ratas!

Rytą didelė, raudona
Saulė ritas per dirvoną.

RUDA
Rudą rudą voveraitę
Eglynėly pamačiau.
Voveraitę ir eglaitę
Aš nupiešti pabandžiau.

Rudnosaitė voveraitė
Šokinėjo po egles.
Rudanosaitė voveraitė
Graužė riešutus, giles.

Voveraitę, nejudėk,
kol aš piešiu, pasėdėk

Sujudėjo voveraitė
sujudėjo man ranka
pasipūtus uodegaitė
piešynėly per ilga

rudą rudą baravyką
eglynėly pamačiau
ir išroviau kaip ridiką
ir nupiešti pabandžiau

baravykas sau sėdėjo
atsilošęs išdidžiai
baravykas nejudėjo
tai ir nupiešiau gražiai

Augustė skaitytoja

2011-10-21T17:09:00.003+03:00

Spalio 6 dieną tokį įrašą įrašiau FB:
Šiandien Augustė, pasirodo, sekė pasaką visai grupei :D Pedagogų dukra :))

Taigi tądien Augustė pirmąkart sekė pasaką grupei. Kitą dieną ji susirgo ir vakar vėl atidarėm darželio sezoną. Atėjau jos pasiimti prieš pietų miegą, radau ją sėdinčią lovytėj ir ale skaitančią visiems knygą. Vaikai dar tik ruošėsi miegučio, tad, pasirodo, skaitymo procesą nutraukiau dar jam neprasidėjus...

Šiandien atėjau pasiimti dukrytės, o auklėtoja nustebusi pasakojo, kaip Augustė iš savo knygelės "skaitė"eilėraščius. Auklėtoja pabrėžė, jog tai pirmas vaikas jos praktikoje, neturintis nė 3 metų, kuriam pasiūlius paskaityti pasaką, jis drąsiai, pasitikėdamas savimi, nekompleksuodamas "sekė pasaką"visiems ir baigė tada, kai jau pati buvo pasirengusi, nes auklėtojai klausiant "ar jau perskaitė" ji atsakydavo "ne dal". Dar auklėtoja pažymėjo, kad Augustė ne šiaip iš galvos skaitė, bet turinys eilėraščių buvo susijęs su jos pasakojimu ir rimavimas jautėsi (ko norėt, juk kas vakarą skaitom šią knygutę).
Kol mes su auklėtoja šnekėjom Augustė vėl tyrinėjo tą pačia eilėraščių knygelę, tarsi mūsų ten nė nebūtų...
man visai nesvarbu, kuo tas mano vaikas ypatingas, nes jis tiesiog yra ypatingas :) užtat man svarbu, kad Augustei gerai darželyje, kad ji jaučiasi ten saugiai ir drąsa rodo, kad ji skleidžiasi lyg gėlelė po truputėlį :)))

Augustės vaidmeniniai žaidimai su žaisliukais

2011-10-21T17:04:00.003+03:00

Augustė pastaruoju metu daug pasakoja ir išgyvena emocijas per žaisliukus. Man labai įdomu stebėti šitą procesą.

xxx
Grįžom su Auguste ir jos mažuoju pilkuoju katinėliu, kurį ji pavadinusi "juodu", iš darželio. Koridoriuje susitikome katinėlio du draugus šuniukus.
-labas, dog - sveikinasi katinėlis (su Augustės pagalba)
-Labas
-Mes zinok is dazelio gizom. Smagu buvo -pasakoja katinėlis
-Ką valgei? -klausia dogas
-Makajonus - paaiškina katinėlis
-Tavęs katinėlis pasiigo -pasakoja dogas pilkajam katinėliui apie baltąjį.
Atsisuka Augustė į mane ir šypsosi laiminga :)
2011-10-21

xxx
Augustė atsisėda į mašiną. Vienoje rankoje laiko katinėlį, kurį atsinešė su savim į mašiną, kitoje - drambliuką (kuris jau prieš tai buvo mašinoje). Kalbasi katinėlis su drambliuku:
-Ačiū tau, kad manęs laukei.
-Gelai (gerai) :)

xxx
Šiandien mūsų namuose susimušė du draugai: dogas su drakoniuku. Pasirodo dogas užpyko ant drakoniuko. Augustė padėjo draugams susitaikyti ir visus sumigdė pietų miego

xxx
Sėdi Augustė ir atradinėja žodžių žaismą: duok duok duok duok dog dog dog dog (po pauzės) du du du du

Veidukai

2011-10-20T18:05:00.004+03:00

Nesu ir niekada nebuvau stipri piešime ir tokio pobūdžio meninėje kūryboje, tad žinojau, kad Augustė daugiau girdės mane dainuojančią nei matys piešiančią. Ir nė nežinau, kaip reikėtų vystyti vaiko piešimo gabumus. Mes tiesiog piešiame, kai man ar jai to norisi. Būna kartais kokią temą vystome, nors dažniausiai tiesiog žaidžiame spalvomis, dar dažniau su ja piešė mano mama ar auklytės, o daugiausia turbūt ji pati tiesiog užsiima piešimu jei jai norisi.
Be to, dabar kai vaikšto į darželį, ten jie piešia kone kasdien, tad ne vieną piešinį jau esu namo pasrsinešusi, tačiau kažkaip juos vertinti man sunku, bet pažiūrėti ir įdėti į aplanką labai miela.
Tad kai kažkurią dieną Augustė pasiėmė mano seną darbo kalendorių (taip ir nepanaudotą) ir atsisėdusi kažką paišė nekreipiau dėmesio, kol pasukau galvą ir šoką gavau pamačiusi nupieštą žmogeliuką. Jaučiausi praleidusi tą etapą kai ji mokėsi piešti žmogeliukus, o čia ėmė ir nupiešė. Prieš kokius gerus kelis mėnesiu vis nupiešdavau veiduką, tačiau Augustės piešiniuose akytės būdavo sau, veidukas sau, ir šypsenos jame nebūdavo, nors pamačiusi knygelėje jau tada įvardindavo, kur liūdnas, kur linksmas veidelis.
Taigi šiandien pasiėmiau tą seną darbo kalendorių ir toli gražu ne vieną veidelį jame radau...mieli atradimai ir nustebimai :)

O čia pirmasis Augustės iš darželio parsineštas piešinys rugpjūčio mėnesį.

"Aš kasdien mokausi iš savo vaiko" arba gyvenimo atradimai

2011-10-09T17:11:00.002+03:00

Aš pastaraisiais mėnesiais gyvenu tuo, kaip Augustė apvertė mano gyvenimą, kaip ji mane apvertė mano viduje, kiek aš savyje dar nebuvau atradusi ir nepažinojau savęs, aš dar niekada nebuvau tiek daug besimokanti, besimokanti apie gyvenimą, apie žmones, apie elgesį ir daug kitų dalykų kiek pastaraisiais metais. Dar niekada tiek daug nenorėjau visko, tarsi kažkoks alkanas vilkas tūnojęs viduje 25 metus pagaliau buvo išleistas iš narvo...ir dabar suprantu, kodėl man patinka pedagoginis darbas, ne dėl to, kad prigrūsti vaikus žinių, o dėl to, kad juos myliu ir dėl to,kad jie tampa mano gyvenimo dalimi, o aš - jų.

Iki AUgustės atsiradimo darbas mokykloje buvo mielas, bet kažkas buvo labai sunku, tik tada dar negalėjau sau to įvardinti...Augustės gimimas padėjo daug suvokti, ypač kai ji pradėjo šnekėti ir teikti atgalinį ryšį, tu matai, kaip svarbu tavo visos pastangos, kad yra daug svarbesnių dalykų nei įvertinimo balas, kai supranti, kad jokie žmonės negali būti lyginami tarpusavyje, nes jie yra vertingi savaime, ir kad tu esi tam, kad pastebėtum vaiko potencialą, kad padėtum jam plėtoti save, bet ne sunorminti visus ir įgrūsti į vienus rėmus.

Dėlto ir vėl viskas gyvenime vyksta tiesiog laiku ir vietoje. KAi išgirdau, ką kalba Foreli Blinstrupaitė-Kramarik (apie vaiko pažinimą ir pedagogiką), tai net širdis vietomis virpėjo...įtariu, kad nebūčiau to suvokusi prieš 3-4 metus ( o gal?), nes nebuvo tam laikas tada, tačiau dabar atliepia nenusakomai ir džiaugiuosi, kad yra žmonių mąstančių taip kaip ji ir daranti kažką dėl to...

"Po saule gyvenant"

2011-10-05T14:14:00.006+03:00

Grįžtu vakar namo, o vyras man ir sako:"Kas čia pas Augustę per siaubo pasakos!". Žaviuosi, kad jam rūpi knygučių turinys. Parodo jis man knygą, kurią Augustė gavo dovanų Kalėdų ar gimtadienio proga, besivadinančią "Po saule gyvenant", parašytą Liudos Petkevičiūtės. Augustės gyvenime ši knyga ilgą laiką buvo ignoruojama, bet dėl detalių paveikslėlių (o ji labai dabar tyrinėja įvairias detales), pastaruoju metu ši knyga vis dažniau pastebima jos rankose. Ir liepia mergina man ją paskaityti. Daug joje įvairių, dažnai mūsų nevartojamų, itin vaizdingų žodžių, tačiau pašiurpino visai kitas dalykas-knygutėje formuojamos perduodamos visuomenės normos, kurios kartais yra ginčytinos, ir daugybė neigiamų apibūdinimų, kurie formuoja vaiko neigiamą požiūrį į pasaulį, žmones ir nuolatinis lyginimas ale gero vaidmens su bloguoju , pvz. pelytė "pasipūtusi, niaura, išpuikėlė", o peliukas "atidus, mandagus, malonus, lipšnus"

Dar viena ištrauka: "Ai, koks kriuksis nevikrus. Kiurkso, murkso-anei krust. Minkštam krėsle atsisėdęs skaito laikraštį-begėdis. Pasakykite, vaikai, ką jis daro negerai? KAs turėtų čia stovėti, o kas patogiai sėdėti?" Paveiksliuke už kėdės stovi senučiukė, kuri dar apibūdinama kaip senutė, močiutė ar senolė, tuo tarpu kriuksio apibūdinimai žavesni kur kas: storžievis, stuobrys, nenaudėlis, nevidonas."

Tik atvertus šį puslapį Augustė ima šaukti "neduoda sėsti". Mes su vyru imame pasakoti, kad gal nemato paršiukas, o močiutė gal nenori sėsti ir pan. Nes juk situacija turi būti interpretuojama, o ne vaikui kalama, kad privaloma užleisti vietą vyresniam, realiai gi ne privaloma, o ugdant suvokimą, kad vyresniam žmogui gali būti sunkiau stovėti ir pan., jaunesnis iš pagarbos ir supratimo norėtų užleisti vietą.

O kalbant apie šią situaciją pati esu išgyvenusi šoką Londone, kai pagyvenusiai močiutei bandžiau užleisti vietą eilėje, tai ji kone įsižeidė. Visai priešingai nei pas mus...pas mus iškolojamas jaunimas neužleidžiantis vietos autobuse, nors jo nė nepaklausiama, ar galėtų užleisti vietą...

iš dar strigusių šioje knygutėje žodžių įstrigo tokie kaip "pašlemėkas, nevaimėlis, gybena, nugeibėlis, nepaslinkšis"

Su vyru perskaitę šią knygutę pasvarstėme, kad ją parašęs žmogus turėjo labai daug traumų išgyventi...

Mes žiūrime kūrybingai į knygas ir neskaitome jų, o analizuojame paveiksliukus kartu su vaiku, jei turinys yra netinkamas. Bet kuriuo atveju, labai rekomenduoju perkant knygas vaikams, kurių dėka ugdome vaikų kūrybingumą, skiepijame tam tikras vertybes, atidžiai perskaityti jas ir tada "dėti į krepšelį" :)

Aido Giniočio koncertas

2011-10-05T09:43:00.004+03:00

Visi tie, kam patinka Aido Giniočio dainos, kas mėgsta keistuolius, kviečiami ateiti į Vilniaus Šventų Apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) bažnyčią šį sekmadienį, tai yra spalio 9 dieną, 19.30 val.
Surinktos lėšos bus duotos VŠį Vaikų ir paauglių centre (vaikų globos namuose) gyvenantiems vaikams.

"As kanti"/"Aš kantri" arba ugdome kantrybę

2011-10-04T12:48:00.002+03:00

Maudosi Augustė vonioje. Ateinu išplauti Augustei galvos. Žiūriu-jau pati plovėsi :) Ištraukiu šampūną. Šiaip Augustė labai nemėgsta plauti galvos, bet dabar jau vis lengviau, nes ji ne tik supranta, ko prašau, bet ir bando padaryti taip, kaip prašau. Beplaunant galvą ji tradiciškai pradėjo pykti dėl tekančio į akis vandens, bet vis stengiausi pakartoti, "kokia tu kantri, džiaugiuosi, liko nebedaug, dar truputį, kantriai pastovėk, tuoj baigsime", vietoj tokių žodžių kaip "gera, šaunuolė". Baigiamė plauti galvą. Su džiaugsmu pasakiau, kad jau viskas ir pagyriau, kad ji taip kantriai išbuvo ir po kelių minučių Augustė pati didžiavosi savimi "as kanti".

Augustė ir kitos kalbos

2011-10-04T12:21:00.004+03:00

Augustei dabar yra 2 metai ir 8 mėnesiai.
Su anglų kalba pažintis prasidėjo maždaug prieš metus, kai karts nuo karto įjungdavau "Baby TV" (lavinamasis, be smurto ir reklamų kanalas vaikams).
Taip pat kai jau pati užsimanė lipti laiptais link dviejų metų, pradėjome skaičiuoti laiptukus, vienakart lietuviškai, kitąkart - angliškai". Taip ji šį pavasarį pradėjo pati skaičiuoti laiptus ir tiesiog skaičiuoti norėdama save palinksminti.
Greit Baby TV įsiminė kai kuriuos personažus. Žodžius angliškus dažniau pradėjo kartoti šią vasarą, bet ne sąmoningu būdu, o mėgdžiojimo.
Jau suvokia ir įsisamonina, kad yra lietuvių kalba ir kitos kalbos. Pati kartais tyčia pradeda kalbėti nesuprantamai, tada juokiasi ir sako: - "Mama, tėtis nesupranta"
Pastaraisiais mėnesiais atradome dar vieną filmuką "Peppa Pig". Labai Augustei patinka.
Vakar aiškiai išgyvenau, kaip Augustė kai kuriuos žodžius jau sąmoningai naudoja.
Rodo per kompą "Peppa Pig", prieinu kažko prie kompo, AUgustė šaukia: -Mama, daineso (dinosaur). Pažiūriu į ekrano kampuką, ir tikrai matau ten žalią dinozaurą. Po kiek laiko ateina Augustė į svetainę ir klausiu jos: -Kokios spalvos tavo daineso? -Žalios -pareiškia ir išbėga mergina.
Daržely Augustės geriausia draugė puikiai kalba rusų kalba. Taip Augustė jau po poros savaičių darželio lankymo grįžusi namo pradėjo sakyti žodžius "paka, siuda, koloso". Tiesa, dabar jau kalba tik apie pačią draugę, nebevartoja rusiškų žodžių.
Kadangi Augustė puikiai įvaldžiusi lietuvių kalbą, tai stengiuosi vis daugiau supažindinti su kitomis kalbomis, nes kuo anksčiau vaikas (neturintis kalbos ir kitų sutrikimų) susipažins su daugiau kalbų ir jas įvaldys, tuo jis labiau gebės pasinaudoti savo kūrybinėmis ir kognityvinėmis galiomis, tuo jis bus lankstesnis ir originalesnis, ir ne taip lengvai išmušamas iš vėžių.
Taip pat neabejoju, kad anksčiau ar vėliau, kai laikas ir galimybės leis, ir bus poreikis, organizuosiu susitikimus su 1-3 metų mažyliais, ir šį kalbų įsisavinimo fenomeną galėsiu stebėti ir tyrinėti pati :) Nes kai kurie teoretikai teigia, kad vaikai, girdintys daugiau nei vieną kalbą iki 4 metų, įvaldo užsienio kalbą kaip gimtąją ir tai taip pat turi stiprią įtaką ir kitiems raidoms aspektams.

Vėl apie emocinį intelektą

2011-10-04T12:05:00.006+03:00

Kas dar nesate iš specialistų lūpų girdėję apie emocinį intelektą, tai kviečiu pasižiūrėti "Labo Ryto" šiandieninės laidos archyvą (nuo 01:51:15), kur pasichologas kalba apie tai, kas yra emocinis intelektas ir kokį vaidmenį jis vaidina mūsų gyvenime.
Aš nustebau tuo, kad ši sąvoka atsirado tik XX amžiaus pabaigoje ir kad tyrimai rodo, jog net versle yra labai svarbus aukštas emocinis intelektas, nes vadovai ir jų įmonės (įstaigos) pasiekia 20-40% daugiau, jei vadovo emocinis intelektas yra aukštas (gebėjimas atpažinti darbuotojų emocijas ir įkvėpti juos darbui).
Gaila, kad apie vaikų emocinį intelektą nekalbėjo ir tokius stereotipus kaip "neverk, tu gi berniukas", "neverk, tu gi didelė jau".

Baseinas III

2011-10-02T16:19:00.002+03:00

Šį kartą į baseiną važiavome iš ryto.
Negalėjau patikėti, koks didžiulis skirtumas lyginant su vakaro užsiėmimu. Vaikų buvo daugiau, bet ir trenerė dirbo labai sistemingai (kaip jau rašiau anksčiau, prieš tai daugiausia dėmesį koncentravo į didesnius).
Pirmąkart per tris kartus paaiškino, kaip vaikui kojytėmis teisingai spirtis (tai reiškia, kad dabar kažkokiu būdu reikia persimokyti), ir tempas labai jautėsi, jokių plaukimo ratų nebedavė, tik lazdelės ir lentutės, šokinėjimas į baseiną, varžybos tarp vaikų ir nardymas.
Mūsiškė tai visai nesutiko su šiuo ritmu, ji tarsi api kažką ištisai svajojo. Nežino ji, kas yra varžybos, neaiškūs jai žodžiai "visi mokės plaukti, o tu ne", ji pati dar tik po truputėlį bando susidraugauti su vandeniu, nedrąsiai. Mokausi išlaviruoti tarp vaiko greičio ir spaudimo nedarymo, nes iš vienos pusės pavojus, kad vaiką išgąsdinsi ir bus trauma, iš kitos-kad vaikas taip patogiai jausis tame kame yra, kad nenorės tobulėti...tai į pabaigą kelis kartus abi vistik murktelėjome į vandenį. Sekundei. Pratinamės :)

10 mitų apie antros kalbos mokymąsi

2011-09-30T15:01:00.002+03:00

Mūsų sąmonėje ir aplinkoje sklando tikrai nemažai mitų apie antros kalbos mokymąsi. Besidominčius kviečiu užsukti paskaitinėti čia :)

Pasakos

2011-09-30T10:02:00.003+03:00

Kad skaitant pasaką svarbu prieš tai peržvelgti jos turinį, jau seniai įsitikinau. Darželyje vaikams irgi kasdien skaitomos pasakos.
Viena vakarą Augustė grįžta ir pasakoja apie paganduką, kulį suvalgė lapė. Ir taip kelis vakarus iš eilės.
Vakar įjungiau Augustei Baby TV (lavinamoji animacija be reklamų ir smurto), ten rodo filmuką apie mešką ir papūgą.
Augustė pašoka ir sako susijaudinusi:
-suvagys papūga meską. Suvagys.
Nežinodama konteksto nelabai ką galiu pasakyti, bet matydama nerimaujantį vaiką ir jau bėgantį pro duris iš išgąsčio, pasiūlau ateiti atsisėsti man ant kelių.
Ji atsisėdo ir po kelių sekundžių sako:
-Mama, nesuvagė, gela papūga.
Aš tada atradau sąsajų su pagranduko pasaka...

Apie Augustę iš auklėtojų lūpų

2011-09-30T09:58:00.004+03:00

Augustė labai jautri, tas jautrumas pasireiškia per empatiją ypač, nes kai kas nors verkia ar liūdi jie iškart eina guosti.
Augustė yra tarp tų vaikų grupėje, kurie žino kada eiti ant puodo, nereikia jų kontroliuoti šioje srityje.
Augustė yra tarp tų vaikų, kurie ypač domisi knygomis ir pasakomis, geba sukoncentruoti dėmesį ilgesniam laikui, ir dar papasakoti kas jai įstrigo iš pasakos.
Augustė yra iš tų vaikų, kurie sugeba patys susirasti veiklos ir užsiimti savimi.

Baseinas II

2011-09-29T13:04:00.004+03:00

Šeštadienį lankėmės baseine antrą kartą.
Augustė jau po pirmo karto auklėtojoms vis kalbėjo apie baseiną, o šeštadienį negalėjo sulaukti, kada gi į jį važiuosime.
Tą savaitę daržely ėmė siausti ligos. Augustė neįtikėtinai atsilaikė (galbūt dėl mūsų taikomos prevencijos, o gal dėlto, kad jau turime visus dantis ir ji tapo atsparesnė), tik su šiokia tokia slogyte ir vienu kitu sausu kostelėjimu buvo. Tad į baseiną drąsiai galėjome keliauti.
Nors dieną nebuvo miegojusi, bet mintis apie baseiną ryškiai blaškė visus merginos miegus.
Taigi kas pasikeitė šįkart?
Vietoj pusės apiplaukto rato su "paraloniniais makaronais", šįkart apiplaukė visus du, po trumpo pasivaikščiojimo apiplaukė ir trečią ratą baseine.
Drąsiai pati vaikščiojo po baseina, kur vandens ligi kaklo.
Su plaukiamuoju ratu plaukė pati, bet tik į viena baseino pusę.
Į sauną eiti atsisakė, tad pasiliko kelioms minutėms "priepirty", kur buvo ir kompanijos, kol mama sauninosi :) ir visa išsišiepusi mojavo per stiklines duris.
Į temperatūrų skirtumus man rodos jau abi nebe taip jautriai reagavome, nebeskubėjau, kaip anąkart, greit aprengti vaiko.
Kitą dieną Augustei vėl paūmėjo sloga ir staiga išvis dingo. Ir nors ir šią savaitę daržely nemažai sloguojančių vaikų, ir Augustė pradėjo vėl šiek tiek sloguoti, tačiau džiaugiuosi, kad palyginus ji taip gerai laikosi. Tai didžiausia laimė mamai!
Abi laukiam kito pasiplaukiojimo nekantriai :)

Emocinio intelekto vystymas

2011-09-29T11:40:00.003+03:00

Kadangi aš esu šalininkė teorijos, teigiančios, kad emocinis intelektas gyvenime vaidina svarbesnį vaidmenį nei kognityvinis intelektas, todėl pati mokausi šiuo gyvenimo etapu ir tuo pačiu stengiuosi ir vaikui perduoti žinią, kad labai svarbus tinkamas reagavimas į gyvenimo situacijas, savo emocijų įsivardijimas ir jų priėmimas.
Mano gyvenime tai gana naujas dalykas, nes kol nebuvo vaiko aš niekada nesigilindavau į savo reakcijas, elgesį, pateisindavau dažniausiai tuo, kad toks yra mano charakteris. Tačiau pastaraisiais metais aiškiai pradėjau suvokti, kad viskas priklauso nuo to, kaip aš moku save kontroliuoti, ypač sunkiose ir nenuspėjamose gyvenimo situacijose, kaip gebu kontroliuoti savo mintį, emociją ir iš to kylančias pasekmes.
Žvelgdama į Augustę suvokiu, kad nuo to, kaip aš reaguoju į pasaulį, taip ir ji formuoja savo reakciją į atitinkamus dalykus. Aš sprendžiu, ar nukritus daiktui, vaiką apšaukti ar tiesiog pasiūlyti jį pakelti. Ir koks nerealus jausmas apima, kai tau iškrenta daiktas iš rankų, o dukra prieina ir sako: -Mama, nieko tokio.
Kaip gera grįžus namo pajusti stiprų vaiko apkabinimą ir tariamus žodžius: - Mama, aš tavęs taip laukiau. Mama, aš tavęs pasiilgau. Mama, aš tave myliu.
Ir aš žinau, kad vaikas nebūdamas kartu laukia to susitikimo, kad ramu jam, nes žino, kad mama tikrai grįš.
Kaip gera girdėti vaiko reiškiamą meilę draugams, kai prašome, kad Dievulis laimintų Augustę, jos sveikatą ir miegelį, o ji prideda nuo savęs: - "i daugus (ir draugus)", kai vos mėnesį pavaikščiojusi į darželį ji jau grįžusi namo sako, kad pasiilgo Lukos ir labai ją myli.
Išgyvendama skausmą, Augustė visada atbėga į glėbį (nesvarbu skauda ar ne), dažnai dar ir priduria "i vestuviu uzgis (iki vestuvių užgis)", taip pat paguodžia ir mane nutikus nelaimei. Bet esmė, kad mokosi išgyventi ir suvokti, jog tas skausmas yra laikinas, ne pasaulio pabaiga.
Taip svarbu išgirsti, išgyventi, būti šalia, kai reikia.
Aš nežinau, kas daugiau mokosi ir gauna, ar Augustė, ar aš, nes džiaugiuosi, kad galiu mokytis įsivardinti, išgyventi, priimti emociją ir atitinkamai reaguoti...ir tai yra viso gyvenimo procesas...

Renginių ciklas šeimoms

2011-09-29T11:24:00.002+03:00

Antrus metus startuoja renginių ciklas "Savaitgalis su Pasaka". Pernai dėl ligų nepavyko dalyvauti, bet viliuosi, kad šįmet jau prisijungsime :) Džiaugiuosi tokiomis iniciatyvomis labai!!!

Kūdikių ženklų kalba - ar ji turi įtakos vaikų kalbinei ir protinei veiklai?

2011-09-29T10:26:00.007+03:00

Kai Augustei buvo apie pusę metų, išgirdau apie tokį dalyką kaip baby sign (kūdikių ženklų kalbą). Ji tada buvo "ant bangos". Išbandėme ir mes su Auguste. Reikėjo daug laiko, kol ji pradėjo naudoti kai kuriuos ženklus (ankstesniuose mano įrašuose rasite šią mūsų patirtį), tačiau jie puikiai pagelbėjo bendravimui ir supratimui viena kitos. Augustė naudojo nedaug ženklų, tik tuos, kurie buvo reikalingi poreikiams patenkinti. Jai pradėjus tarti garsus, susietus su konkrečiu ženklu, iškart nuimdavau ženklą (pati neberodydavau), ji pati visiškai nustojo rodyti apie 1,5 metų, kai kalbos raida nuo 9 mėnesių jau buvo labai pažengusi.
O štai kas rašoma The Bilingual Edge knygoje:
Kūdikų ženklų užsiėmimų tikslas - gebėjimas parodyti ženklą vystant raumenis pirštuose ir rankose daug anksčiau nei išsivysto raumenys ir motoriniai įgūdžiai balso stygose, būtinų kalbėjimui. Tėvai ir šalininkai įžvelgia daug privalumų, nes kas nenorėtų, kad jų 8 mėnesių vaikas vietoj plaučių vėdinimo tiesiog parodytų, jog nori "pieno" .
Kūdikų ženklų kalba dažniausiai yra pagrįsta priimtomis oficialiomis gestų kalbomis (skirtingose šalyse jos dažnai skiriasi), tačiau tikslas yra neišmokyti visos gestų kalbos, o pasinaudoti pagrindiniais vaiko poreikiams, emocijoms, aplinkoje esantiems objektams įvardinti.
Kūdikų ženklų kalba nėra kenksminga ar žalinga. Dauguma tėvų mėgaujasi atradę šį būdą bendrauti su vaiku ir jaučia stiprėjantį ryšį. Tačiau mokyti ženklų ir gestų yra du skirtingi dalykai, mat ženklai nustojami naudoti tada, kai vakas ima tarti garsus ir ženklą pakeičia atitinkamas garsas ar žodis.

2003 metais J.C Johnston su kolegomis atliko tyrimą, kuriuo siekė ištirti, ar kūdikių ženklų užsiėmimai (programos) padeda greičiau vystytis kalbinei ir kognityvinei raidai. Jie išstudijavo 17 naujausių tyrimų ir pastebėjo, jog juose nebuvo patvirtinta, jog ūdikių ženklų užsiėmimai (programos) padeda greičiau vystytis kalbinei ir kognityvinei raidai. Dauguma tyrimų rėmėsi vos kelių vaikų pavyzdžiais arba tyrimo trukmė buvo per trumpa, kad būtų išryškinti dėsningumai, dažnai informacijos pateikta buvo per mažai. Kadangi kūdikų ženklų programos tapo savotišku verslu, tai dėlto jos buvo per daug idealizuojamos. Tyrėjai pastebėjo, kad dažnai yra apeliuojama į tėvų nerimą ir atsakomybę, susiduriant su naujais iššūkiais atsiradus kūdikiui, ir kad jie turi padaryti viską, ką rekomenduoja specialistai ir industrija.
Taigi tyrėjai rekomendavo tėvams patiems nuspręsti, kas yra geriausia jų situacijoje. Taip pat jie pažymėjo, jog prieš kūdikams pradedant kalbėti, juose vyksta labai svarbųs vystymosi etapai, tokie kaip gebėjimas kontroliuoti raumenis ir bendrauti su aplinkiniais neverbaline kalba.
Svarbiausia, ką tyrėjai pabrėžė, jog, bet kuriuo atveju, vaikai pradės kalbėti tada kai jie bus tam pasirengę!

Bent jau iš savo patirties, manau, kad ženklų kalba pasitarnavo labai daug stiprinant ryšį tarp manęs ir Augustė, patenkinant jos poreikius, stengiantis ją suprasti, o ar būtų ji taip anksti pradėjusi šnekėti ir be ženklų kalbos, lieka atviras klausimas :)

"Ką reiškia būti mama ir kaip motinystė keičia gyvenimą?"

2011-09-29T10:23:00.002+03:00

Šį penktadienį (rugsėjo 30d.) žiūrėsime filmuką apie motinystę ir po to diskutuosime tema "Ką reiškia būti mama ir kaip motinystė keičia gyvenimą?"

Pradžia 11val. 106 salytėje Vilniaus Arkivyskupijos Šeimos Centre (Aušros vartų g. 12).

Atsineškite šiltas kojines arba šlepetes ir ko nors prie arbatos ar kavos (ir užkandžių mažyliams)

Ekskursija po Deimantų muziejų

2011-09-27T12:04:00.004+03:00

Rugsėjo 23 dieną (kaip ir įprasta, penktadienį) su Vilniaus Arkivyskupijos Mamų klubu keliavome į Deimantų muziejų, įsikūrusį Vokiečių g. vos prieš kelias savaites.
Likau sužavėta ir apžavėta. Ir ne tik aš :)
Aptarnavimas buvo tikrai aukšto lygio. Kadangi laukėme kai kurių mamyčių, tai mus nuvedė į prabanga dvelkiantį kambarį ir pasiūlė arbatos ir kavos. Sėdėjome, šnekučiavomės, pažindinomės, žavėjomės mažyliais :) Personalo rūpinimasis mumis tikrai maloniai nuteikė.
Keliavome po brangakmenių pasaulį kartu su interaktyviuoju gidu. Įspūdį taip pat paliko vaikams pasiekiamoje vietoje įrengtas interaktyvusis žaidimas su deimantais.
Mus lydinti darbuotoja vis stengėsi papasakoti ką nors daugiau nei tik interaktyvusis gidas. O suvenyrų ir juvelyrinių dirbinių parduotuvėlė stebino kūrybiškų darbų gausybe...ir kainų yra įvairių, nuo keliasdešimt litų iki tūkstantinių, kiekvienam pagal galimybes :)
Jaučiausi atsigavusi ir praturtėjusi.
Mama Auksė

Ačiū Deimantų muziejaus merginoms, labai paslaugios, mandagios, kantrios, kaip smagu, kad personalas nesibaimina mažų vaikučių, kaip būsima mama jaučiausi labai gerai :) Buvo labai malonu išgerti puodelį arbatos, neskubant pradėti ekskursiją po muziejų. Smagu, kad muziejus nenuobodus, viskas apgalvota. Įspūdį paliko nusileidimas į rūsį, kuriame pasitiko instaliacijos, griausmas, vandens lašėjimas, malonus gido audio balsas, kompiuterinis žaidimas vaikams. Gido pasakojimas - aiškus, neperkrautas, lydintis papunkčiui per eksponatus :) Visi akmenys, akmenėliai iš viso pasaulio išties įspūdingi, viską mačiau pirmą kartą :)
Mama Birutė

Nepaisant to, kad pradžioje garsai ir tamsus rūsys maniškę labai išgąsdino, vis dėl to jai labai patiko tas interaktyvus gidas ir apie jį grįžus namo tėčiui pasakojo, o ne apie kompiuterinius ežiukus:)
Muziejus žavi savo prabanga, geru skoniu, žavūs akmenukai, bet man labiau patiko apziūrūti juvelyrinius dirbinius. Pasakiskas juodas deimantas ir sidabro dirbiniai!
Mama Eglė

Muziejus man patiko. Pirma, tai naujiena pas mus Lietuvoje, gintaro muzieju jau turime, ir ne viena, o deimantu...Prabanga ir klasika.:))Antra, muziejus sukurtas apgalvotai, profesionaliai, sudomina informatyvumas ir vizualinis apipavidalinimas. Dar patiko tai, kad tolerantiškai žiūri i besidomincius, nesvarbu ar jie su maziukais vaikais, ar pirks ju parduotuveleje. Tai labai svarbu.
Mama Jevgenija

Verta aplankyti šį muziejų ne tik dėl pačios ekspozicijos inovatyvumo ir interaktyvumo,
bet ir dėl muziejams nebūdingo personalo ir jo paslaugumo. Gal ir nebloga vieta muziejui rūsyje, priduoda mistikos, pasitinka lankytojus sprogimo griausmu ir šviesa, kurio deja kai kurie mažieji
išsigando. Interaktyvus gidas puikiai atskleidžia deimanto kelią iki brilianto.

Mama Virginija

Ar galima auginant vaikus apsieiti be žodžio "šaunuolis"?

2011-09-23T17:09:00.003+03:00

Šią savaitę štai kas man nutiko:

Atėjom su AUgustę į darželį ir kadangi jai sloga, tai teptelėjau eukalipto tepaliuko ant nosies galiuko. Valytojos reakcija buvo įdomi. Iš pradžių pasakė:
- oho, mamytė, nė nebučiau pagalvojus, kad žvaigždutę taip galima naudoti.
Tada jai pasakiau, jog man ir tai atradimas, kad perskaiciau instrukcijoj ant dovanu gautos zvaigzdutes ne is LT (ačiū, Rūta Žemaitytė, kol kas tai pats geriausias ir natūraliausias vaistas mums).
Ir tada kelis kartus valytoja pakartojo:
- šaunuolė mama, šaunuolė.
Aš jai sakau:
- tai kad pasisekė, jog atradau šį dalyką (jokio nuopelno mano tame nėra).
O ji: - šaunuolė.
Oi, kaip nesmagiai jaučiausi...ir galvoje sukosi mintis - negi ir vaikai taip nejaukiai ir tarsi įsipareigoję jaučiasi, kai juos giria už bet kokią smulkmeną (net kai jų nuopelno tame visai nėra)........

Į šią temą vienas pažįstamas atsiuntė nuorodą į tikrai, mano nuomone, vertą dėmesio straipsnį: Penkios priežastys nustoti sakyti "šaunuolis"

Pagaliau - baseinas

2011-09-20T13:19:00.002+03:00

Kadangi Augustė turi problemų su kvėpavimo takais, tai po vasaros nusprendžiau, kad reik eit į gimnastiką arba baseiną. Dėl įtempto gyvenimo ritmo šiuo metu nėra kaip leisti ir ten, ir ten, be to, šie metai svarbūs Augustės adaptacijai darželyje, todėl nusprendėm lankyti vieną iš šių užsiėmimų, stiprinančių plaučius ir imunitetą bendrai.

Tad užsirašėme į plaukiojimo užsiėmimus. Nors užsiėmimai vyksta tik savaitgaliais ir teks derinti išvykas pagal tai, tačiau džiaugiuosi bent kad ne tą dieną, kai mergina eina į darželį. Dar vienas pliusas, kad nėra problemos su mašinos statymu ne darbo dieną.

Augustė nėra buvusi vidaus baseine, tad bet kuriuo atveju jai tai asocijavosi su jūra, nes čia galėsime plaukioti. Ir įlipus į baseiną su nuostaba mergina pareiškė "nemaciau tokios julos dal" :)

Kas sužavėjo tik įėjus į persirengimo kambarių ir baseinų teritoriją-ogi spalvinga aplinka su kampuose stovinčiais staliukais, su akvariumuose plaukiojančiom žuvytėm. Visur švaru, tvarkinga. Persirengimo kambary taip pat erdvės prasisukti kelioms šeimoms užtektinai.

Baseino dydis sakyčiau kokių 30-40 kvadratų. Jame užsiėmimo metu buvo kokie 5-6 tėveliai ir kažkur 8-9vaikai (kažkur nuo 1 iki 5 metų). Daugoka, bet prasisukom. Vandens Augustei iki kaklo, tai kažkur apie 80 cm mano spėjimu.

Realiai apie mokymą plaukti dar nelabai yra ką kalbėti, nes dėmesio koncentracija, valingumas ir kantrybė dar tik ugdomi, tematomos užuomazgos, tačiau pliuškentis 45 minutes 31 laipsnio vandenyje abiems buvo ir smagu ir naudinga.

Po pirmojo apsilankymo supratau, kiek daug naudos baseinas gali duoti, nes:

-45minutes aktyviai fiziškai judi (be to, plaukimas treniruoja visus raumenis).

- organizmas mokosi susidoroti su skirtingomis temperatūromis (vandens -31, oro baseino patalpoje - 28, saunoje-kaaasta (kaip pareiškė Augustė tik įžengus į šią patalpą), persirengimo kambary vėsiau negu baseino patalpoje).

-tavo ir vaiko laikas kartu, tai ne tik bendravimas, bet ir bendradarbiavimas plaukimo srityje.

Pati trenerė daugiausia dirbo su vyresnio amžiaus (3-5 metų) vaikais. O tėveliams su mažaisiais tik karts nuo karto pasakydavo ką daryti ar su kuo plaukti. Tai natūralu, nes 1-2 metų vaikai dažniausiai daro tiek, kiek nori kažką daryti. Nesuskaičiuočiau, kiek kartų Augustė norėjo tai kamuolio, tai rato, tai lentelės, tai tiesiog pavaikščioti vandenyje. Ir būtų buvę dar smagiau, jei dukrytė būtų norėjusi pasinaudoti saunos privalumais. Tačiau tai viliuosi dar bus ateityje........

Pirmasis mėnuo darželyje

2011-09-13T09:56:00.002+03:00

Teoriškai Augustė jau visą mėnesį eina į darželį, realiai sudėjus visas dienas, išeitų apie dvi savaites.
Pirmąją savaitę išgyvenau daug baimių, nes vis tik valstybiniuose darželiuose, kaip ir visoje švietimo sistemoje, pokyčiai vyksta lėtai. Aš labai norėčiau, kad kažkas keistųsi ir šiame daržiuke, net gi įsivaizduoju, kaip galima būtų prie to prisidėti, bet ar tai pasiektų pedagogų širdis?
Pirmas dienas labai jaudinausi dėl maisto (mat meniu pagrinde miltiniai produktai), dėl to, kaip Augustei seksis miegoti darželyje, dėl to, ar nebus pradėta žlugdyti jos asmenybė gąsdinimais ir sugėdinimais, jeigu ji elgtųsi ne pagal normas, ar neturės problemų būdama vyriausia grupėje. Po to suvokiau, kad toks elgesys man rūpi ne tik dėl mano vaiko, o apskritai su visais ikimokyklinukais, nes matau, kokie jie skirtingi ir temperamentu ir jautrumu.
Nuogastąvimų dalis dingo, nes Augustė stebuklingai pradėjo miegoti darželyje (ir miega iki šiol), kad atsirado draugė, kuri yra panašaus bendravimo ir išsivystymo lygio kaip Augustė, tad jos greit susidraugavo (juk skirtumas tarp 2,5 metų vaikų ir dar neturinčių nė 2 metukų, toks žymus), dėl asmenybės žlugdymo per šį mėnesį aiškiai suvokiau, jog šeima yra pati svarbiausia atrama ir ji stato vaikui pamatus, tad darželis vaidina papildomą funkciją, o ne lemiamą.

Kas pasikeitė per šį mėnesį?
Augustei tapo sunkus ir skaudus išsiskyrimas, tarsi naujas jo išgyvenimas ir priėmimas.
Stengiamės į svečius vakarais nebevažinėti, nes jaučiamas labai aiškus vaiko poreikis atsibūti namuose ir su tėvais, kitu atveju iš ryto daug neigiamų emocijų ir ašarų. Tad svečių daug mieliau laukiame namuose :)
Augustė mokosi susidoroti su išgyvenamomis neigiamomis emocijomis.
Per šį mėnesį Augustei du kartus pakilo temperatūra, bet labai džiaugiuosi, kad abu kartus per porą dienų vėl nukrito.
Augustė po truputėlį pradėjo mokytis rusų kalbos, nes darželyje bendrauja ir žaidžia daugiausia su Luka, kuri puikiai kalba rusiškai.
Iš darželio grįžta su naujom dainelėm ir patirtim.

Per šį adaptacijos mėnesį labai aiškiai išgyvenau ir suvokiau, kad tikrai mama geriausiai pažįsta savo vaiką, kad yra ryšys, kai tu be žodžių, bet intuityviai žinai, kaip elgtis su vaiku ir kas jam geriausia.
Tad svarbu nepanikuoti, o reaguoti į pokyčius, ieškoti sprendimų, kai vaikas išgyvena liūdesį ir nenori į darželį, kai jam sunku išsiskirti. Nestumti jo nuo savęs ir nesakyti "kad tu jau didelis ar kad gėda", bet įvardinti, jog tai normalu, ką išgyvena, ir pakartoti kelis kartus, kad grįši ir pasiimsi (nes jei net atrodo, kad vaikas negirdi, jis girdi daug geriau nei mums atrodo). Jeigu vaikas verkia kasdien, vesti į darželį kurį laiką tik porai valandų arba kas antrą dieną, kalbėti, motyvuoti kažkokia bendra veikla po darželio.
Svarbu bendradarbiauti su auklėtojais, pasakoti apie savo vaiką ir leisti jį pažinti per jūsų prizmę. Svarbu, kad auklėtojai žinotų jūsų lūkesčius ir nuostatas.
Svarbiausia - pasitikėti savo vaiku!!!
Kai AUgustė vis kartojo, kad nenori į darželį, ieškojau priežasčių, kodėl taip yra, ir palengvėjo, kai aptikau, kad ne dėl pačio darželio taip yra, ko labiausiai bijojau, bet tai natūralus besikeičiantis procesas, vykstantis vaiko viduje ir pačioje šeimoje. Vaiko išgyvenimų pakeisti negalime, nebent kalbėti apie juos ir pasakoti, jog tai natūralu, padėti vaikui jaustis saugiam žodžiais, apkabinimais, o taip pat organizuoti šeimos gyvenimą taip, kad vaikas, būdamas sotus pačia artimiausia aplinka, eitų į darželį su džiaugsmu ir mėgautųsi laiku leidžiamu be tėvų :)

Ką dar sužinojau (po mėnesio laiko), kad vis tik turėjome pasirašyti dvišalę sutartį, kurios jau bandau išsiprašyti.

Prieš mėnesį nepavyko vedėjos išsiprašyti pasiskaitymui ikimokyklinės ugdymo programos ir darželio vizijos, misijos ir pan., tad, pasikeitus vedėjai, eisiu kalbėti su kita vedėja. Nes po mėnesio laiko vis dar nesuprantu, what this kindergarten is all about...dažnai apsiribojame tik savo vaiko vedimu ir bendravimu su auklėtojais, nė nežinodami, kokios darželio vertybės, kuriomis turėtų vadovautis ir auklėtojai ir kiti darbuotojai. Kai paklausiau auklėtojos, kokia jos, kaip darželio kažkuria prasme atstovės, pozicija dėl saldainių, tai ji pasakė, kad tėvai sprendžia (bet pvz. gimtadienių šventimas nėra tik mano šeimos reikalas; be to, per šį mėnesį jau du kartus prie manęs mano vaikui davė saldumynų manęs nė nepaklausę, kokia mano pozicija), bet, deja, manau, kad tėvų yra labai skirtingų ir darželio pozicija šioje vietoje turi būti labai aiškiai išreikšta. Tad tikrai verta domėtis ikimokyklinės ugdymo įstaigos deklaruojama politika, vertybėmis, ugdymo programa.

Užsiėmimai vaikams

2011-08-16T10:28:00.002+03:00

Tereikia kokio nors raištelio ir vietos kur jį pririšti. Tada paimti skalbiniams skirtus segtukus ir leisti vaikui juos sukabinti, o po to nukabinti. Puikus ir naudingas užsiėmimas :)
Tą patį raištelį mes naudojame ir sagoms verti.
Tai trumpalaikiai užsiėmimai, nereikalaujantys išlaidų, bet teikiantys naudos smulkiajai motorikai ir dėmesio koncentracijai.
O kad vaikai gali susigalvoti iš nieko žaidimą, puikiai pailiustravo draugų 4,5 metų berniukas šeimų stovykloj, kuris su didžiausiu malonumu po visą stovyklą tampė už virvės prie jos pririštą plastikinį butelį.

I diena darželyje

2011-08-11T11:58:00.000+03:00

Veiksmas: ateinu su Auguste apie 8,30 val., brandaus amžiaus auklėtoja pasako, kad tegu pabūna šiandien 1,5val. be mamos. Kadangi ji jau paruošta darželiui, tai neprieštarauja viena likti, aš ir matau, kad viskas bus gerai bent jau vieną valandą. Atsisveikinam ir išeinu. Ateinu sutartu laiku, bet Augustė kategoriškai nenori išeiti. Pasilieku pabūti kartu. Tuo pačiu puiki proga pabendrauti su auklėtoja.

Teigiami dalykai:

1. vaikus prižiūri dvi besikeičiančios auklėtojos ir joms padeda dar viena auklytė

2. patalpoje daug įvairiausios veiklos vaikams

3. patalpa suremontuota

4. Augustė turėjo galimybę išsirinkti sau spintelę ir lovytę, kas teikia vilties, kad daržely nusnūs pietų miego.

Neigiami dalykai:

1. jaučiama įtampa ir slogi atmosfera tarp darbuotojų, kurių buvo užėjęs ne vienas

2. kita auklėtoja mūsų tarsi nepamatė užėjusi, iškart krito į akis jos "kietas", meilės neskleidžiantis žvilgsnis

3. paaiškėja, kad ant vaikų būna piktai šaukiama (pačios auklėtojos žodžiais)

4. puodukai visi vienodi, pažymėti numeriais, pagal kurį vaikas pats savo pasiima, o jei pasiima ne savo, tai kyla konfliktas (savo puoduko atnešti negalima)

5. atėjusi kažkokia darbuotoja sugeba per 10 sekundžių atskaityt moralą, kad daržely yra tvarka ir jei reik išeit iš darželio, tai reik (nors iki darbo laiko pabaigos dar geros 8 valandos likę)

6. Savarankiškumo menkinimas: Augustei pasisiojus ir pabandžius nusinešti puodą išpilti, jis buvo atimtas iš jos, nes kas čia bus, jei kiekvienas pradės nešti savo puodą, apipils kitą ar grindis...(o nuo kada vaikas jau gali tai daryti?)

7. Daržely veikia vos pora būrelių, į kuriuos vaikai priimami nuo 4 metų.

8. Visi vaikai be išimties privalo gulėti ar miegoti pietų miego.

9. Patalpa neparuošta (nesutvarkytas inventorius) buvimui su vaikais, nors jau priimami vaikai, todėl kiti du vaikai (mažesni nei Augustė) yra kitoje patalpoje su kitais vaikais ir kita auklyte (klausimas, ar nereikės iš naujo vykdyt adaptacijos, kai juos perkels į naują patalpą).

Viliuosi, kad neigiamų dalykų sąrašas vis trumpės, o jį keis ilgėjantis teigiamų dalykų sąrašėlis.

Labiausiai džiaugiuosi, kad Augustei ten kolkas labai patiko :) O kad darbuotojai degtų didesne meile šitam darbui išvis būtų tobula...labiausiai palaikantis dalykas yra suvokimas, kad pagrindą vaikui duoda šeima ir joks darželis ar mokykla jo nesugriaus, jei vaikas tvirtai jausis šeimoje.

Pokalbiai apie tikėjimą...

2011-08-11T09:23:00.003+03:00

Kai nueiname su Auguste į Mišias vis stengiuosi pasakoti, ką nors į tą temą, ar parodyti.

Anksčiau žegnodavosi tik prieš miegą (jau kaip ritualas), dabar jau įėjus į Bažnyčią padedu jai persižegnoti ir ji tą mielai kartoja, o pamačiusi šventą vandenį pati bėga iki jo. Labai miela, kai ji atsiklaupia matydama, kad kiti klūpi, tik tai trunka pagal jos amžių atitinkamai :) Dar labiau žaviuosi jos kantrybe, kurios dėka galiu pabūti Mišiose iki galo.

Sekmadienį, kai buvom Katedroj, ir sakiau, kad aš eisiu komunijos, o ją kunigas palaimins, tai ji vis nekantravo, mat laukiau, kol žmonių apmažės. Laukia laukia Augustė ir sako: - Dievas, nepalaimins?

Būnant stovykloje Liepojoje mes nuolat meldemės brevijorijų. Kai aš melsdavausi, Augustė dažniausiai būdavo su tėčiu, po vienos maldos Igoris ir pasakoja, kaip Augustė ji nusitempė pas visus besimeldžiančius sakydama: nojiu melstis, einam tėti. Kartu su visais sėdosi ir stojosi, "skaitė" iš lapų :) ir tai vėl gi truko pagal jos amžių atitinkamai.

Kitą dieną per Šv. Dominyko dieną buvom Jokūbe. Kalba kunigas per pamokslą, pabaigia, nutyla. Augustė: -Mama, Dievas, neseka (nešneka).

Prieš miegą palaiminu dukrytę, persižegnojam ir sakau, kad paprašykim Dievulio saugoti tėtį komandiruotėje.Augustė priduria: i daugus (draugus) laimintų.

Daug domėjausi vaikų religiniu auklėjimu, vis atrodė, kad turi kažkaip pradėt ugdyti, rodyti pavyzdį, mokyti. Išklausiau ne vieną mokymą, taip pat vieną vakarą turėjom rimtą pokalbį su vyru. Bet kuriuo atveju, kabojo klausimas, ar būtina užauginti vaiką tikinčiu ir kaip tą padaryti? Ar tai nebus prievarta? O kur laisvas pasirinkimas? Po ilgo rimto ir nuoširdaus pokalbio su vyru ir jo pasakymo :ar mylėsiu vaiką mažiau jei jis užaugęs netikės Dievu?, po asmeninio draugės pasidalijimo, kaip jos tėvai jai leido pasirinkti pačiai, ar nori eiti į bažnyčia kartu ar ne, nurimo mano širdis...supratau, kad aš gyvenu tame ką esu pasirinkusi, vaikas tai mato, yra supažindinamas su tuo, giedame giesmeles kartu, pati renkasi kada ir kaip nori, o ateityje ji pati rinksis, ar nori eiti kartu į Bažnyčią, ar nenori, pati rinksis savo gyvenimo kelią, ir svarbiausia, kad visada žinotų, jog Dievas yra čia, laukiantis ir mylintis, kad tėvai taip pat niekada nestokos meilės savo vaikui.

Mini kelionės ir draugystės

2011-07-06T21:53:00.007+03:00

Kuo toliau tuo labiau vertinu ir branginu draugystes su žmonėmis, kurie mano gyvenime yra nuo vaikystės ar studijų laikų...nesvarbu, kaip dažnai susitinkame, bet draugai tėra brangūs tokie pat, nepriklausomai nuo to, kur jie begyventų, Vilniuj, Panevėžy, Kaune, Alytuj ar Anglijoj...visus juos nešiojuosi širdyje ir džiaugiuosi, kad šią vasarą turėjau galimybę bent keletą jų aplankyti valandėlei kitai.....džiaugiuosi, kad apskritai žmogui duodama tokia dovana kaip Draugai iš didžiosios raidės, visame kame...ir džiaugiuosi, kad pati mokausi būti draugu, mylinčiu ir matančiu kitą žmogų.

Branginu jus visus!

Vakar dienos atradimai

2011-05-20T15:41:00.000+03:00

-laba diena, dėde, aš važiuosiu dviračiu - pareiškė šiandien Augustė mūsų kaimynui.

Pamačiusi balticum TV plakatą laiptinėj (nors jis ten kabo jau nuo kalėdų ir tada mes apie jį kalbėjom), kuriame nufotkintas senis šaltis, paklausė manęs:
- o senelis (suprask, senis šaltis) kada bus? Po pauzės.
- senis besmegenis bus.... teko nenutylėti ir priminti, kad žiemą, per Kalėdas.

Ir šios dienos finišas buvo ruošimasis miegui, kai paklausiau, kurią maikutę rengsis nakčiai Augustė: p a u z ė
-aš galvoju........p a u z ė.......
-hmmmm (apie vaiko išraišką tyliu)...ir tyčia tempia laiką lyg aš taip daryčiau :D
-ar jau apsisprendei? paklausiau........
-su gėlytėm - pagaliau apsisprendė dukrytė.

Na, ką aš žinau, man visko tiesiog per daug........... senstu............. nebespėju......... nesitikėjau, jog vaikai toooooooookiu sparčiu greičiu vystosi... džiaugsmas liejasi per kraštus, gal tai vienintelė galimybė gyvenime-matyti kaip tavo vaikas atranda gyvenimą

Gydymo ir reabilitacijos įstaigos

2011-05-19T23:40:00.002+03:00

Nors labai nemėgau šių įstaigų, bet pirmą kartą gyvenime jomis neapsakomai džiaugiausi, neskaitant jų trūkumų.

Kai vaikui diagnozuojamas plaučių uždegimas, gera, kad esi ne vienas tarp savo keturių sienų, o šalia yra profesionalai. Dar labiau džiugina, kad jie gilinasi į priežastis, ir paaiškėjo, jog mažė mano pasigavo gripo B virusą ir kvėpavimo takų virusą. Ačiū už kokybišką priežiūrą.

Sanatorija taip pat sužavėjo paslaugų gausumu, sesutės - savo rūpinimusi, ne manimi, o Auguste, ir tuo pačiu, kad net joje galiu pastebėti Augustės polinkius. Ir kaip ji atrado ten draugus, jai artimus. Iš daugelio išsirinko tuos kelis. Kaip ji puolė į glėbį jai labiausiai patinkančios procedūros specialistei.

Ir nors pasigavome ten roto virusą, bet tokios yra sanatorijų baimės, bet jis vistiek nenukonkuravo stipriųjų sanatorijos pusių. Žiūrėdama į taip sparčiai sveikstantį ir tobulėjantį vaiką, džiaugiuosi šia patirtimi.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad viską dėl vaiko gali padaryti...gali atidėti savo svajones ir planus...kad tik jam viskas būtų gerai.

Augustė ir seneliai

2011-05-19T09:26:00.003+03:00

Pastaruoju metu, kai Augustės prisiminimai jau aiškiai dėliojasi į atminties stalčiukus, kai žmones atsimena matytus prieš kelis mėnesius, ima gilėti jos santykis su seneliais. Kadangi ir vienus, ir kitus senelius matome ne itin dažnai, tai stengiamės ir patys kasdienybėje užklausti ar priminti apie juos. Nors dabar jau nė nėbereikia, nes savo iniciatyva prisiminus ima kalbėti, kaip jų pasiilgo. Vienas iš paskutinių pokalbių prasidėjo mano užsiminimu apie sodą. Tada Augustės paklausiau, "kas yra sode?", o jos atsakymas buvo:-"diedukas, močiutė Elena, dal tiusiukai (triušiukai) , dal Pincė (Princė)".

Bet gražiausia man yra susitikimo akimirka su seneliais, ypač močiutėmis. Pamato Augustė vieną arba kitą močiutę, bėga tiesiai į glėbį, prisiglaudžia ir bent gerą minutę mėgaujasi šia akimirka. Igorio mama tai man nerealus atradimas, kiek joje daug švelnumo ir meilės, kurią taip lengvai atskleidžia anūkė. Su tėvuku ir dieduku Augustė elgiasi daug santūriau, bet irgi matosi, kokie jie jai brangūs.

Kokie laimingi esame turėdami tokius tėvus, Augustė dar laimingesnė turėdama tokius mylinčius senelius :)

Kai tėtis toli....

2011-05-19T09:20:00.003+03:00

Kai tėtis komandiruotėse tai mums su Auguste puiki proga mokytis surasti valstybes gaublyje :) Smagus, linksmas ir naudingas užsiėmimas

atradimai

2011-05-18T00:31:00.005+03:00

Augustė dabar kasdien stebina mane savo naujaisiais atradimais. Tad skubu juos paminėti.

Žiūri Augustė Baby TV ir matydama kūdikį ir kaip jis paima čiulptuką, sako:
-čia beibio

nustebina ir tai, kad ji čiulptuką pavadina soskę, nors mes tokio žodžio išvis nevartojam ir praktiškai nelabai jo naudojom...

Kitas šios dieno įvykis, kad Augustė, būdama pasinešusi dėl sporto, kas išryškėjo nuvykus į sanatoriją, užsimanė išmokt kulversčius daryt. Taigi iš to noro ir pastangų, iš trečio karto puikiausiai apsivertė pati. O juokas ir džiaugsmas tryško per kraštus!!!

Skaičiai skaičiukai

2011-04-17T14:12:00.003+03:00

PAmenu, kaip AUgustė dar neturėdama metukų parodydavo, kad jai bus vienas metukas. Tiesiog išmokusi kurį laiką, bet nesąmoningai tai parodydavo, tad po kurio laiko nustojo rodyt ir visai jai tai buvo neįdomu. Rodyti "du" metukus pradėjo tik tada, kai pati užsimanė. Jai rodžiau, o ji ignoravo, kol staiga žiūriu vieną dieną bando pirštukus sudėliot kaip du ir nuo tada stebiu, ar tai mechaniška ar jau suvokimas. Pamačiusi, kai ji bet kokius su daiktus paimdama pažymi, kad tai yra "du" suprantu, kad jau įsisamonino, kad vienas nuo dviejų skiriasi :) Kai kažko prašo tai būna sako "tik vieną" arba mėgsta naudoti abstrakčias frazes "šiek tiek, truputėlį".
Bet taip pat Augustė jau pradėjo ir skaičiuoti: lietuviškai ir angliškai.

Skaičiuojame su Auguste (prieš kelias dienas):
aš: one
Augustė: two
aš: three
Augustė: keturi

Skaičiuojam šiandien:
aš: one
Augustė: tu (two)
aš: three
Augustė: fo (four)
aš: five
Augustė:six
aš: seven
Augustė: ėt (eight)
aš: nine

Ir tai tik dėlto, kad lipdamos skaičiuojame laiptus paįvairindamos lipimo procesą.
Man vis sunku patikėti, kiek daug ir kokiu neįtikėtinu greičiu vaikai viską įsisavina!

Pasakojimas apie Tedį Stollardą

2011-04-12T11:57:00.001+03:00

Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė vaikams netiesą - kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus vienodai.
Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje, pakumpęs, sėdėjo berniukas, vardu Tedis Stollardas.
Misis Tomson stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo nuprausti.
Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas.
Kai Misis Tomson taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo jam neigiamus pažymius, ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.
Mokykloje, kurioje dirbo Misis Tomson, mokytojai privalėjo pasidomėti ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių peržiūrą metų galui ir nustebo...
Tedžio I-os klasės mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti.
Antros klasės mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva.
III-ios klasės mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė, berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių.
IV-tos klasės mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi mokykla, neturi draugų, miega per pamokas.
Dabar Misis Tomson suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio.
Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas, visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį.
Jo dovana buvo įpakuota į rudą, bakalėjos parduotuvės popierių. Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną.
Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę, kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama, kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais.
Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai:
Misis Tomson, šiandien jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama.
Kai vaikai išėjo iš klasės, Misis Tomson ilgai verkė. Ir nuo tos dienos ji nustojo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jinai ėmė mokyti vaikus.
Misis Tomson skyrė ypatingą dėmesį Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo guviau jis mokėsi.
Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasės berniukų. Ir, nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos „numylėtinis" buvo Tedis.
Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime.
Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Misis Tomson vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime.
Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad kad jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja.
Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo, gavęs bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad Misis Tomson buvo jo mylimiausia
mokytoja. Dabar jo pavardė buvo ilgesnė: laišką pasirašė „daktaras Teodoras Stollardas".
Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame jis rašė, jog ketina vesti. Jo tėvas buvo miręs ir jis klausė Misis Tomson, ar ji nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje.
Žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo pasikvėpinusi jo mamos kvepalais.
Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas sušnibždėjo:
Ačiū, Misis Tomson už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote man pasijusti svarbiu ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti.
Misis Tomson, vos sulaikydama ašaras pasakė:
Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti. Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja.
...Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems... savo veiksmais... ar... nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvės praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku. Atsiminkite tai. Pasistenkite ir jūs nors ką nors pakeisti vaiko gyvenime... Šiandien!

Tommy Emmanuel koncertas

2011-04-12T11:23:00.002+03:00

Tai buvo kaaaaažkas tooookio....žmogus, grojantis dviem rankom. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti...atrodo, neįmanoma...grojantis jau virš 50 metų nuo tada kai jam buvo 4 metai jam buvo nupirkta pirmoji gitara. Nuo 6 metukų groja už atlygį. Apdovanotas nerealiai. Tuo įtikino nuo pirmųjų koncerto akimirkų. Prisijungus grupei išryškėja ir kitos jo savybės, gebėjimas bendrauti su kiekvienu grupės nariu akimis, žvolgsniu, šypsena ar gestu, tuo pačiu nepamirštant publikos, kuriai jis negaili šiltų žodžių ir nuoširdumo. Tokį paprastumą scenoje retai tenka pamatyti :) Labiausiai sužavėjo, kai jie nuoširdžiai atgroję 2 valandas, pradėjo improvizuoti ir dar labiau atsipalaidavę linksmino publiką dar gerą pusvalandį. Neįtikėtina-tūsinosi visi! Ištiesų kaip matosi, kai žmonės visą save atiduoda scenoje...

Sužavėta ir vis dar nešiojuosi tą džiaugsmą ir šilumą širdy.

Augustės eilėraštukai

2011-04-11T12:10:00.002+03:00

Mano batai buvo du

Batai buvo du
Vienas dingo-neliandu
A su venu bateliu
nekul eiti negaliu

jankytes jesko batu
akytes pamato
papasiausiu batelius
ij keliausiu pal vakus

Apie zuikį puikį

Zuki puki ku gi tu? Nenoji ješutų? Nojiu ješutų
Vovejaite ku gi tu? Ješutų nenoji? Nojiu ješutų

Dialogas apie chalatuką ir dirželį

2011-04-05T23:47:00.001+03:00

Šiandien su Auguste pirmakart per jos 26 gyvenimo mėnesius pasikalbėjom tikru tikriausiu dialogu. Vis dar negaliu atsidžiaugti.

Veiksmas vonioje po maudynių. AUgustė:

-Chalatuko nėja?

-Yra.Po rankšluosčiu kabo.

-Kuj? Kuj chalatukas?

-Po rankšluosčiu (parodau chalatuką)

-aaa. Yja (yra). O kuj dizelis?(dirželis)

-Yra dirželis-atsakau.

-Neja. Kuj?

Patraukiu rankšluostį, ogi tikrai nėra prie chalato dirželio. Žiūriu, ogi nukrito:

-Štai dirželis.

-oi, nukito dizelis -konstatuopja su džiaugsmu Augustė

Tą akimirką aš suvokiu, kad mes tikrai pasikalbėjome :)))

Apie elgesio terapiją

2011-04-05T07:09:00.006+03:00

Kadangi Augustytei astminiai priepuoliai kartojosi maždaug kas mėnesį nuo rugsėjo, tai išryškėjo tendencija, jog tai nutinka, kai man reikia į sesiją/mokslus, kai mes su Igoriu kur nors išvažiuojam kelioms dienoms, arba po dūkimų su vaikais, kai emocijų būna žymus perteklius...

Todėl apsilankėme pas neurologę pasikalbėti. Ir dalykas, kurį ji pasiūlė, buvo taikyti elgesio terapiją. Įdomu, pamaniau. Bet vėliau paaiškėjo, kad ją ir taip taikau, nes tai yra viena iš mano suvokimo apie vaikų auklėjimą/ugdymą dalių.

"Elgesio terapija padeda susilpninti ar panaikinti ryšius tarp stresą keliančios situacijos ir įprastų žmogaus reakcijų į jas. Įprastos reakcijos gali būti baimė, depresija ar įniršis, save žlugdantis elgesys. Elgesio terapija taip pat moko, kaip nuraminti jausmus ir kūną bei pasijusti geriau, pradėti galvoti aiškiau, lengviau apsispręsti." (http://www.sveikaszmogus.lt)

Pagrindas yra bendravimas su vaiku. Taigi, kaip tai įgyvendinama:

Vaiką palaipsniui ruošti pasikeitimams (svečių atvykimui, mūsų išvykimui į lauką, į svečius ir pan.). Jeigu tai ilgesnė kelionė, pradėti kalbėti apie tai jau prieš gerą savaitę.

Pastebint, kad vaikas tuoj tuoj susinervins,bandyti jį nukreipti kita veikla, tokiu būdu išvengiant stresinės situacijos. Ir vartoti kuo mažiau draudimų (ne, negalima, nereikia). Jei draudimas vartojamas, būtinai paaiškinti, kodėl geriau daryti ne taip, o kitaip.

Vaikui duoti rinktis iš dviejų dalykų, o ne iš aibės, pvz.: nori banano ar obuolio? (vietoj, ką norėtum suvalgyti?); važiuojam pas močiutę ar liekam namuose (vietoj "ką nori veikti?")- tai ne tik nesukelia stresinės situacijos, bet ir padeda vaikui pačiam nuspręsti. Kas ankstyvojo amžiaus vaikams yra be galo svarbu ir jie būna labai laimingi patys apsisprendę (tėvai laimingi, nes vaikai apsispendė tėvų nurodytose ribose)

Jei vaikui kažkas pažadama, būtina tai išpildyti (nesvarbu, jei atrodo, kad vaikas jau ir primiršo)

Vistik suvokiau, kad su AUguste susikalbame ne dėl to, kad mums pasisekė, jog ji tokia supratinga, o dėlto, kad ji jaučiasi saugi jai nubrėžtose ribose, mat jose ji gali pati priimti sprendimus, būti išklausyta, išgirsta, ji žino, kad bus išpildyta tai, kas jai buvo pažadėta. Laiminga ji -laimingi ir mes :)

Ugdydami savo vaikus visų pirma ugdykime save!

"Pavasarėja ir pakylėja"

2011-03-31T21:27:00.003+03:00

Užplūdo troškimas pagaliau gi be jokio adresato sukurti atviruką, nes taip trumpai visais gamintais tepasidžiaugiau...ir net nesitiki, kad kažką darei, kai to nebematai...tad šįkart nusprendžiau įsileisti į savo širdį pavasarį pamačiusi ryškias ir be galo žavias saulėgražas...ir šįkart dariau labai po truputėlį...kelis vakarus prisėdant ir atitrūkstant nuo viso kito. Kaip to reikia, kai leki lyg akis išdegęs, iš buities į mokslus, iš mokslų į buitį, pakeliui prisimindamas ir rekarčiais užklysdamas pas draugus, į bažnyčią...tad žvelgiu aš į tas saulėgražas, kurios man apžavi savo išraiškingumu, savo tiesimųsi į dangų, į šviesą...pasiilgus ir aš tos šviesos ir šilumos...skverbiuosi...

Procese labai norėjosi neišbaigtumo šiame atviruke, kad jame tas, kas jį kada nors gaus, atrastų savo istoriją, todėl ne šiaip rėmelis neišbaigtas, saulė tarsi ir ne saulė, žolė tarsi ne žolė... ir atviruko vidus paskirstytas žaliuojančiom erdvėm, kad jos užsipildytų taip, kaip kalbės širdis tuo metu :)

O voko raudonumas simbolizuoja kontrastą ir netikėtumą....

Mokytis kalbos per muziką

2011-03-31T13:40:00.003+03:00

Labai smagi dainelė-lopšinė (nors labiau panaši į dainą apie taiką) :) kurios klausantis galima praktikuotis įvairių garsų tarimus.

Atvirukas "Plunksna išmintyje-išmintis plunksnoje"

2011-03-29T17:00:00.004+03:00

Šis atvirukas mūsų grupės vardu keliaus į vienos dėstytojos rankas, kuri šiais metais mini gražų jubiliejų, yra spindinti ir be galo energinga...visada žavėjo jos atvirumas, nuoširdumas, gebėjimas bendrauti, išmintis ir sugebėjimas atrodyti taip fantastiškai...

kuo toliau tuo labiau suprantu, kaip smagu yra gaminti kažką vienetinio su konkrečiu adresatu, kai dalys ir detalės tarsi pačios savaime susirenka ir susidėlioja...ir kaip negaila tam skiriamo laiko :) kaip tik atvirkščiai, kelia džiaugsmą!!!

Apie Amerikoj egzistuojančią mokyklą "Knowledge is Power Program"

2011-03-24T23:04:00.003+02:00

Tai mokykla, kuri skirta vaikams, augantiems nesaugiose bendruomenėse (kaip buvo akcentuota, daugiausia iš rizikos šeimų ir ispanakalbių). Žaviuosi be galo žmonėmis, kurie tiki tuo, ką daro, aukoja savo laiką ir jėgas ir įrodo, kad norint viskas yra įmanoma!!!

Žavu, kad rezultatas superinis, bet pats principas man ne prie širdies. Skiriasi klasės dydis, bet ne mokymo metodai. Ir mokinių rezultatai, atrodo, priklauso nuo to, kad mokykloj jie mokosi ir šeštadieniais, ir vasarą.

kaip natūraliai gydyti šlapimtakių uždegimą?

2011-03-24T09:17:00.003+02:00

Kai laukiausi savo mažutės vien pabraidžius po jūrą užklupo bėdos...kontatavo stiprų šlapimtakių uždegimą. Nors iki tol gyvenime nebuvau jo turėjus...gydytoja sunerimo, bet nepuolė rašyt antibiotikų. Nusipirkau specialios žolelinės arbatos ir gėriau savaitę. Po savaitės tyrimai nepagerėję. Kitą savaitę gėriau papildus su spanguolėm. Jokio rezultato. Trečią savaitę gydytoja visai sunerimusi išrarė antibiotikų. Pagėrėjo šiek tiek. Kaip tik tą savaitę pradėjo pardavinėti bruknes. Tai nedvejodama nusipirkau jų ir kapojau po saują per dieną. Po savaitės rezultatas stulbinantis - jokio uždegimo! Ir jis nebegrįžo.

Kai laukiausi viena grupiokė dalinosi, kad yra vienas senas liaudies metodas, kuriam reikalingas didelis akmuo. Jį parsineši namo, pakaitini orkaitėj, įdedi į puodą, tą puodą į klozetą ir sėdi ant klozeto kurį laiką. Bet aišku nėščiai šis būdas tikrai netinka.

Dabar kaip tik viena mamytė pasidaliqno kitu panašiu būdu. Vietoj akmesn sutarkuoji 3-4 bulves, tarkius pakaitini 4 min.2 litruose vandens ir tą puodą į klozetą. PAsėdėti ant klozeto 5 min. Ir po to tiesiai į lovą. Daryti tai kasdien. Ji tą išbandė su savo 2 metų dukryte ir šią procedūrą atlikinėjo kasdien savaitę.

Petražolių arbata;
Spanguolės (po saują kasdien)

Įspūdžiai po "Ateities laboratorijų" peržiūros

2011-03-23T19:47:00.003+02:00

Vien tik prieš savaitę gavus skelbimą ir pažiūrėjus ištrauką, užsivežiau. Užkabino jau pirma minutė. Ne vieni metai, kai bandau suvokti, kodėl vis nepritampu prie tradicinės švietimo sistemos... Kodėl pati nenorėčiau grįžti į savo vaikystės mokyklą ... kodėl mokyklose daugiau nenormalios konkurencijos, pykčio, vertinimo, nesutarimų nei vienas kito palaikymo, pagalbos, dalinimosi patirtimi, bendrumo kūrimo. Bet tai greičiausiai normalu, kai dirba mokyklose labai skirtingi žmones, kurių nevienija viena idėja, kur vienas atiduoda viską, o kitas nesulaukia kada grįš namo...

Tad šis filmas man galutinai uždėjo tašką ir mano įsivaizduojamos mokyklos, kuri būtų ne tiesiog švietimo įstaiga, o ugdymo, vertybių ir orientuotos į vaiko gebėjimų ir asmenybės išsiskleidimą, kur vaikas gyventų gyvenimą, kur jis būtų pilnavertis bendruomenės narys, kur jis ir ugdytojas atradinėtų pasaulį.
Labiausiai užstrigusi mintis, kai vienos iš mokyklų vadovų paklausė, ar pas juos yra bendri rašomieji darbai (turint minty, kad tuo pat metu duodama rašyti darbą visiems mokiniams su tikslu įvertinti)jis pasakė, o kam jų reikia, jie ir taip puikiai žino kiekvieno mokinio lygį ir gebėjimus ir jei tu žinai, kad jis daro 20 klaidų rašto darbe, tai kokia prasmė duoti tokio sudėtingumo rašinėlį? Kad jį žlugdyti ar bausti?

O štai pagrindinės mintys iš filmo, kurias labai tiksliai išdėstė "Vaikystės Sodo" auklytė Justė.
Pagrindinės idėjos, kurias plėtojo šis filmas:
- netradiciškai suprantamos erdvė ir laikas. tose mokyklose, kurias matėme, išvis nebuvo kažkokių rėmų šiose plotmėse -- nėra tokių dalykų kaip 45 min pamokos, ar skambučių, po kurių vėl nenoriai grįžti į klases.
- darbas vyksta kone visą dieną, nes tai yra vadinamosios “visos dienos mokyklos” -- nuo 8:00 iki 16:45. Bet ir tai nėra labai griežta pradžia ir pabaiga, nes vaikai, pvz , ateina anksčiau, išsitraukia iš stalčiukų medžiagą, darbus, kuriuos nori nuveikti, ir dirba. Ir mokytojams nėra vargas dirbti, nes jie neatlieka tradicinio mokytojo vaidmens.
- iš ryto vaikai dirba patys (galima pasakyti mokosi = žaidžia), tada yra pietūs (kas irgi nėra kuo greičiau ir bet kaip -- tai labai svarbi dienos dalis), o tada vyksta toks darbas panašus į būrelius -- susirenka mokinių tėvai, arba pedagogai, arba kas gali ir moka užsiimti kažkokiu amatu, ir vaikai dirba kartu su jais.
- toks laiko suskirstymas, prailgintas laikas mokykloje -- tai yra ir tėvams labai šaunu, dirbantiems tėčiams ir mamoms, nes dingsta požiūris, kad vieninteliai žmonės, kurie tave gali ko nors naudingo išmokyti, yra tavo tėvai. Šios mokyklos -- gyvenimo mokyklos.
- erdvė -- diiiidelės klasės, neapgriozdintos visokiais nereikalingais dalykais, nėra suskirstymo atskirais suolais. Jei neklystu, tai mažiukams suolų išvis nėra, o dideliems -- ratu. Dar yra tokių įdomių patalpų kaip kalvė ir pan., bet ne tai svarbiausia.
- nėra tokio suskirstymo -- viena erdvė -- viena klasė. Vaikas žino, jog jis yra tam tikroje klasėje, bet (dažniausiai?) trijų klasių mokiniai mokosi kartu ir padeda vieni kitiems (būna, pvz ,vaikas -- darbo vadovas, ir visi eina pas jį klausti, ką dar reikėtų tobulinti ir pan; arba, pvz, trečiokė sako -- mums šiemet teko sunkus ir atsakingas darbas-prižiūrėti naujai ateinančius pirmokus, bet tai visai smagu :) ). Taigi -- klasės heterogeniškos (kaip Vaikystės Sode!:) ).
- vaikai dirba su dideliu entuziazmu, išties. Ir pats Rodenbeck, kuris buvęs kai kuriose iš tų mokyklų, patvirtino, kad filmas neperdeda viso šio rodomo gėrio. Visas tas vaikų noras kyla iš to, kad jie nepriversti nieko daryti. Nieko. -- - darbas vyksta taip: mokytojas (pagalbininkas vaikams, ir priemonių paruošėjas) sėdi prie stalo ar bet kur kitur, ir tiesiog laukia, kol vaikas pakels tam tikrą lentelę, kas reiškia, jog mokiniui galbūt reikia pagalbos arba jis nori pasidalinti. BET vaikai dirba savarankiškai -- tai ir yra visa paslaptis. “Laisvė yra sąlyga pačiam ko nors panorėti” (o jei vaikas sako, jog jis nieko nenori, tai yra kažkokio gilesnio dalyko pasekmė. Taip nebūna, kad mokiniui visiškai niekas nebūtų įdomu).
- vaikai ieško informacijos, daro bandymus, pristatinėja klasei darbus. Jie skiria tam tikriems dalykams laiko tiek, kiek jie nori ir tiek, kiek mano, jog reikia. Jie daro tai, ką nori -- dėlto yra suinteresuoti.
- kai buvo iškeltas klausimas: ir nepaisant to jie pasiekia gerus rezultatus?, atsakymas buvo: Taip, būtent dėl to. Jie mokosi dėl to, kad žino, jog taip kuria savo ateitį. Ir dėl to, kad jiems įdomu ir smagu.
- mokykla yra atviromis sienomis -- jie, pvz ,tris mėnesius tik vaidina, pas juos vyksta teatras -- “ir tuomet jie tampa geresni matematikai..”
- tai yra būdas vaikams per 8 mokslo metus pasiekti tai, kas pasiekiama per 12 standartinėje, “normalioje” mokykloje: kai vaikas mokosi sau, išnyksta trumpalaikės atminties fenomenas, kai išmoksti tiktai “tam kontroliniui”, ir mokykla tavęs neparuošia gyvenimui.
- šiose mokyklose nėra kontrolinių darbų -- mokytojo tikrinimo. Vaikai mokosi tam, kad tarsi būtų pripažinti kitų mokinių, be to, yra savęs vertinimo knygelė. Buvo labai šauniai pasakyta apie nusirašinėjimą, kad tai yra visiškai bergždžias dalykas, nes mokytojas iškart pastebėtų, nes vertinama yra tavo pažanga, o ne atitikimas tam tikram standartui.
- mokymo struktūra yra labai individualizuota, nes nėra kažkokio pasiektino vidurkio ir nesilygiuojama į “aukščiausio vidutinioko” lygį. Tai padeda pasiekti mišrios klasės. Buvo paminėtas toks principas, kuris vadinasi “velykinių kiaušinių” principu: kai informacija yra suslapstyta, ir mokinys pats turi ją atrasti. Kaip tai padaryti? Per savarankiškumą ir kolegiškumą -- tai labai akcentuojama šiose mokyklose.
- dar vienas dalykas, kurį labai akcentavo mokytojos/ai, kad labai svarbu yra negėdinti vaiko, nes tai yra vaiko nenoro mokytis ir siekti priežastis. Reikia leisti vaikui pačiam susivokti, save įvertinti, nes būtent tokia savianalizė yra sėkmingo kūrybiškumo, savarankiškumo ir gero mokymosi pagrindas.
- svarbus veiksnys -- įjungti emocijas, kai mokaisi, nes kai per pirmas pamokas pramiegi, tai ar yra kokios nors naudos iš jų? Ir vėlgi, kad vaikai dirbtų noriai, jiems turi būti įdomu tai, ką jie daro!

Štai kur sveikos, vertybėmis pripildytos, visuomenės ateitis :)

Pleputė plepuliukė

2011-03-20T14:02:00.000+02:00

Atvažiuoju pas mamą pasiimti savo gražuolytės. Kadangi durys buvo atrakintos, užėjau nesibeldusi. Mama su Auguste tradiciškai - skaito knygutę.

Vos tespėjau pasakyti "labas", dukrytė puolė klausti:

-Mama, padajei "tuk tuk"?

Net susigėdau...

Augustės meilės išraiška supančiam pasauliui:

-Mamą myliu, tėtį myliu, košytę myliu, tėvuką (senelį) mėgstu :)

Einam link mašinos, o Augustė kažką kad šneka. Pasitikslinu, ką ji sako. Ji į mane pažiūri ir sako:

-Vėja pučia.

-Taip. Pučia - sakau

Tada dukrytė tarsi norėdama mane nuraminti, sako švelniai švelniai:

-šiek tiek. Pučia. Šiek tiek.

Draugystė

2011-03-19T13:00:00.004+02:00

Prieš kelias dienas susitikome su mano nuostabiom ir žaviom draugikėm, ne tik su jom, jaunųjų grupių konkurse "Garaže", vykstančiame Tamstos klube kiekvieną trečiadienio vakarą. Ir kas man be galo įstrigo ir tuo pačiu sužavėjo...paklausė, kaip sekasi su auklytės paieška, tai ir pasakiau, kad nelengvai, nes vieną auklytę, kuri man labai patiko, Augustei suradom, bet negalės visas dienas žiūrėt, kiek reikia. Nepraėjo nė minutė. Viena sako:

-Tai jeigu kažkada reiks, tai aš galiu pirmadienį - antradienį pažiūrėti

o kita:

- o aš trečiadienį-ketvirtadienį.

-Rimtai - abi įtikinėjo mane, kad nejuokauja.

Ir ta situacija man priminė "desperate housewives", kai draugės išsitraukė čekių knygutes pagelbėt draugei, kuri nebegalėjo išlaikyti savo namo ir turėjo išsikelt į kitą kvartalą. Ir irgi nebuvo praėjus nė minutė nuo to momento, kai draugė pasakė, kad išsikraustys.

Tą akimirką išgyvenau, kas yra draugystė. Kaip Dievo Meilė liejasi per draugus. Juk jos visiškai savo valia siūlosi aukoti laiką ir būti su mano vaiku. Tai yra kažkas neįkainojamo.

...be galo tai branginu <>

Saugumo pamokėlė

2011-03-19T12:50:00.002+02:00

Vakar mano mažė pademonstravo, kaip per dvejus gyvenimo metus įsisavino saugumo, diržų segimosi, pamokėlę.

Jokūbe gulėjo Tautvydo, mūsų krikštasūnio, kuriam dabar 4 mėnesiukai, autokėdutė. Pasiima AUgustę tą kėdutę, pasideda ant žemės, tada pasiima savo abu drakoniukus, paguldo į kėdutę, paima diržus ir aiškina be perstojo "usegti, jeikia usegti" ir vis bando kantriai segti, taip gal dešimt minučių ir nenurimsta tol, kol neateinu ir nepadedu jai prisegti jos drakoniukų. Tada jau galima imti ir nešti saugiai :) Nunešėm į kitą patalpą, padėjom, atsegėm ir tik tada ištraukėm. Viskas tvarkingai :)

Tad tik patvirtino tai, kad labai svarbu su vaiku kalbėtis, kokį vaidmenį vaidina saugos diržai ir nedaryti išimčių vežiojant (kol ji buvo kūdikis, klykdavo iš noro valgyt, tai būdavo, kad kol vyras vairavo aš maitindavau vaiką, bet kai pradėjo sėdėti ir būdavo primaitinama kitu maistu, tai jokių išimčių nebėra). Svarbiausia jei pamatau, kad traukia rankas iš diržų visada ramiu balsu pasakau, kad rankas įkištų atgal, jei reikia pakartoju ne vieną ir ne du kartus.

Mūsų kartai, kuri galėjo gale važiuodama nesisegti diržų, sunku persiorientuoti, tarsi suvaržyti galime jaustis, o vaikams tai jau įprasta. Smagu :)

Dviejų metų vaikai jau veda vizualines pamokėles, naudodamiesi savo patirtimi :)

Drakoniukai

2011-03-19T12:33:00.002+02:00

Prieš porą dienų su Auguste užsukom į turgelį pažiūrėt merginai drabužėlių. Vaizdelis: mama "knisasi" po vaikiškus drabužėlius, mano mergina - po žaislų dėžę. Išsirenka iš jų minkštą (kitaip sakant, saugų) kėglio formos žaislą - drakoniuką (Augustės auklytei jis pasirodė panašus į begemotą, o mano mama pavadino lėlyte; tad individualu). Kadangi jie buvo trys (du mėlyni, o vienas rožinis), tai pasiūliau Augustei išsirinkti, kokio norėtų. Pasirinko labiausiai apiplyšusį kažkodėl :) vieną iš mėlynų, tai pasiūliau pasirinkti kitą, neapiplyšusį, tada jau prireikė rožinio. Iškeliavome namo, Augustės glėbį saugiai tupi drakoniukas. Ir tada pana mano sumąsto, kad drakoniukui reikia draugo :) Na ką draugo tai draugo...pagalvojau, kad visai smagu bus turėti žaisliukus dvynukus, nes visi kiti žaislai skirtingi (išskyrus dvi lėlytes, pirktas močiučių, visai nesitarus, ir dar taip nutaikė, kad suknelių spalvos nesutapo, bet tos lėlytės ir gyvena pas močiutes, tad nesusitinka). Taigi bėgau po pusvalandžio, palikus Augustę pas mamą, prie tos "stebuklingos" dėžės. Moteriškė mane pamačius puolė juoktis, nes iškart suprato, kad atbėgau "draugo". Kol bėgau, Augustė mano mamai pasirodo vis nenurimdama pasakojo, kaip drakoniukui reikia draugo.

Parnešu. Laimės pilnos kelnės. Ruošiamės namo, AUgustės abi rankos užimtos, nes laiko apkabinusi savo draugus. Važiuojame. Klausiu rodydama į žaisliuką:

-Kokios spalvos tavo drakoniukas?

-Rožinis dakoniukas - sako Augustė

-O kitas?

-Mėjinas (Mėlynas) - pakomentuoja

O jie turi vardus? - smalsauju

-Taip - atsako mergina

-Kokie drakoniukų vardai? klausiu

-Ką? sako AUgustė (visada taip daro, kai nesupranta, ko tu iš jos nori)

Pasitaisau ir sukonkretinu klausimą:

-Koks vardas šio drakoniuko?

-Rožinis

-O šio?

-Mėjinas (mėlynas)

Argi nelogiška? :)

Vakare atvažiavus į šeimų susitikimą apspito AUgustę mūsų nenusakoma šešiamečių-septynmečių merginų trijulė. Kiek joms buvo juoko, kai AUgustė pasakė joms savo drakoniukų vardus :)

Degti kažkuo

2011-03-15T12:23:00.002+02:00

Pasiilgau mokyklos, mokinukų, mokymo, bendravimo...

prieš porą metų juos kompensavo Augustės atsiradimas mano gyvenime, vėliau-porai draugų padėjau mokytis anglų kalbos. Ir po metų pertraukos dar viena draugė paprašė, kad padėčiau jai įsikirsti į tą kalbą. O aš pasinėrusi į studijas, atsitraukusi jau kurį laiką nuo mokymo, bet kaip apsidžiaugiau viduj, kad galiu kažkam padėti susidraugauti su tuo, su kuo mokykloje man taip sunkiai sekėsi draugauti pasikeitus mokytojams.

Ir kaip gera, kai matai, kad nušvinta žmogaus veidas atradus kažką naujo ir pamačius, kad tai yra daug paprasčiau ir įdomiau nei jis manė. Atsigauna mano širdis, kai galiu dalintis tuo, kuo degu su kitais...kai galėdavau matyti savo mokinukų žingsnelius, jų atviras širdis...kurie pribėgdavo ir apkabindavo...kurie pykdavo ir reikšdavo emocijas...ir tai yra daug daugiau nei tik paslauga klientui (į ką dabar orientuojama švietimo sistema)...tai nenuperkama...gal tai ir yra pašaukimas?!

Spalvos

2011-03-12T17:35:00.003+02:00

Augustė dar rudenį aiškiai pradėjo skirti žalią spalvą, nors nei spaudėm nei ką..tiesiog pasakodavau apie šviesoforus. Po to įvardindavo tai vieną tai kitą spalvą...turim knygutę su eilėraštukais apie spalvas (Kosto Kubilinsko). Superinė. Kai prasidėjo knygučių antrasis bumas, tai kone kasdien visą mėnesį jau skaitom mano mama ir aš Augustei visas knygutes iš eilės :) Pati tik vakar sužinojau, kad Augustė skiria rudą spalvą :D atnešė ir pareiškė garsiausiai. Tad sumaniau šiandien padaryt eksperimentą. Paprašiau iš kito kambario atnešti pieštukus pagal spalvas. Augustė nesuabejojusi atnešė žalią, mėlyną, rudą, juodą, raudoną. Geltoną atnešė, kai pasakiau žodį "saulytė" (nes taip ji vadina šią spalvą, kukurūzų košę ir vadina saulyte). Kai paprašiau atnešti violetinę, tai atnešė visą kibirėlį su spalvom :D ir visai netyčia po kokios minutės aptiko violetinę ir sušuko "letinė". Šiaip nesitikėjau, kad pavyks išsiaiškinti, nes dažniausiai Augustė pradeda išdykaut: paima bet kurią spalvą ir sako "šita?", nors akytės žybsi pačios išreikšdamos, jog tikrai ne šita :)

Taigi Augustė būdama 2 metų ir beveik 2 mėn. įvardina 7 spalvas.

"Tamstos" staigmenos

2011-03-10T11:55:00.002+02:00

Vakar po n paskaitų kažkokiu būdu, nes buvau nuvargus nerealiai, vistik pasirašiau nuvaryti į Tamstoj prasidėjusį jaunų grupių konkursą "Garažas". Nepasigailėjau nė akimirką. Žavu žiūrėti, kaip jaunimas jaudinasi ir kaip nuoširdžiai visą save atiduoda scenai ir publikai, o kokybė įspūdinga ir kūrybiškumas liejasi per kraštus.
Ten manęs laukė kita staigmena. Pamačiau matytų jaunų žmonių grupelę, ir ta akimirka, kai negali susivokt, kur matei tuos žmogelius...po to susivokiau, ogi mano buvę vieninteliai auklėtiniai, jau pilnamečiai :) Tokią akimirką dar kartą išgyveni, kuo mokytojavimas yra žavus, ir kad mokiniai nėra tik tie, kuriuos mokai, bet su kuriais kuri santykį ir per tą santykį jie apsigyvena tavo širdy ilgam ilgam :)

Natūralios priemonės vaikų ligų gydymui

2011-03-06T19:51:00.002+02:00

Kas mane pažįsta žino, kad nuo nėštumo, kai nebegalėjau naudoti jokių cheminių vaistų, iki pat dabar, kai Augustei jau du metai, pasidariau natūralių gydymo priemonių šalininkė. Tai nereiškia, kad nepritariu cheminėms priemonėms, manau, kad tai yra būtina pagalba, kai be to neišeina išsiversti. Be to, kadangi kolkas nemažai laiko praleidžiu namuose, tai galiu sau leisti užsiimti natūraliu gydymu.
Kai Augustei pradėjo dygti dantys, prasidėjo mūsų džiaugsmai. Pamenu, kokia baisi man atrodė jos pirmoji sloga, pirmoji pakilusi temperatūra.Iki pat tol nebuvau pagalvojusi, kodėl gydytojai dažnai ragina duoti vaistų, jei ji pakyla, o mamos, bijodamos, kad dar labiau ji pakils, skuba numušinėti temperatūrą. O tuo tarpu mano sesutei, amžiną atilsį, ji taip ir nepakilo, nors jai buvo abipusis plaučių uždegimas. Organizmas tiesiog nekovojo, nors ji tebuvo 10 mėnesių...tad kaskart kai pakyla Augustei temperatūra suprantu, kaip gerai, kad ji yra ir kad organizmas stoja į kovą. Nemušu jos, jei nepakyla iki 39-39,5, ir tada jei vaikas aktyvus, kai neatrodo, jog ji yra. Būnu šalia, nešioju, meldžiuosi už savo vaiką, dainuoju jai, tiesiog esu tiek kiek reikia.
Tad mūsų gyvenime svarbus tapo česnakas, svogūnas, morkos (iš jų ypač mano mama mėgsta Augustei sultis išspausti), įvairūs kompresai ir oro drėkintuvas.

Česnaką naudoju, kai Augustei būna sloga.Vieną skiltelę išspaudžiu ir įdedu į marlę. Ją nakčiai padedu per 30 cm nuo vaiko. Dieną prisegu prie drabužėlių arba galima po kakliuku pakabint. Kaskart naudoju vis naują skiltelę.
Taip pat 2 česnako skilteles sumaišau su 100g sviesto ir užtepu ant duonos. Augustei labai patinka.

Svogūną naudojau ausytės kompresui. Nuo tada, ačiū Dievui, nepasikartojo ausies uždegimas. Taip pat anksčiau dėdavau nakčiai, bet dabar atradau, kad česnakas mums labiau tinka, kad ir kvapas jo aitrus labai. Tad svogūną dažniausiai šiaip valgo pana, kai yra noras.

Kasdien mama duoda morkos Augustei pagraužt ar sulčių kelis šaukštus išspaudžia. Kažkaip man nepavyksta jos prikalbint to daryti. Tad čia močiutės ir anūkės vaistukas.

Kostint Augustei darau kompresą su debesylų šaknimis.
Iš miltų sumaišytų su vandeniu iškočioju šalikėlį ir ant vienos jo pusės pabarstau debesylų šaknų. Šia puse uždedu ant kakliuko (negali eit ant stuburo vietos) 10 minučių (darau tai kai tik vaikas užmiega),ant viršaus maišelį ir vilnonį šalikėlį, suaugusiam galima iki 30 minučių. Taip galima daryti iki 10 dienų. Bet mums priereikė vos kelių kartų.

Prieš miegą, palengvint atsikosėjimą (netinka, kai yra obstrukcinis/spazminis bronchitas), pasodinu Augustę į vonią ant kėdutės-laiptelio, kojytes įkišu į dubenėlį su karštu vandeniu ir garstyčių paberiu į jį. Tada pripilu šiek tiek vandens į vonią, su dušu, kad prigaruotų. Pridedu žaislų ir taip vaikas žaidžia sau. Po to apmaunu vilnones kojines (galima įtrinti padukus bičių pikio tepaliuku) ir į lovą.

Mūsų kasdienis sirupas iš svogūnų ir cukraus.
Pusę stiklinės svogūnų žiedų sudėti į čenakinę, juos užpilti puse stiklinės (gali būt ir mažiau cukraus) cukraus. Orkaitę įkaitint iki 200 laipsnių. Tada įkišti čenakinę (su svogūnais ir cukrum) į orkaitę ir temperatūrą iškart sumažint iki 70 laipsnių. Per 20-30 minučių susidaro sirupas. Neturi likti cukraus kristalų. Įsitikinus, kad cukrus ištirpo, išjungti orkaitę, o čenakinę joje palikti per naktį. Kitą rytą supilti sirupą į stiklainėlį. Laikyti galima kambario temparatūroje. Vartoti du kartus per dieną: iš ryto pabudus, vakare prieš miegą, arba ištikus kosulio priepuoliui. Šis sirupas aptraukia bronchų alveoles apsaugine plėvele, taip pat nuramina kosulį. Mes vartojam šį sirupą vietoj singulair'o/monkastos vaistukų, kuriuos būtina gerti vaikams mažiausiai 3 mėnesius, kuriems diagnozuotas astminis bronchitas ar bronchinė astma. Augustė šį sirupą geria nuo gruodžio vidurio kasdien. Rezultatas, kad astminio priepuolio pavyko išvengti visus du mėnesius, nors prieš tai nuo rugsėjo atkrisdinėjo kas kelias savaites.

Oro drėkintuvas nepamainoma priemonė, kai jaučiamas apsunkęs vaiko kvėpavimas ir kamuoja sloga, jis negydo, bet leidžia vaikui geriau išmiegoti, lengviau kvėpuoti, jei yra obstrukcija, ją apramina, tad vaikas gali pailsėti. Nors gydytoja alergologė kategoriškai pasisakė prieš drėkintuvo veiksmingumą, bet mūsų patirtis rodo visai priešingai. Be jo, vaiką kaskart tektų vežti į ligoninę....

Pleputė gyvai :))

2011-03-05T07:19:00.002+02:00

Ginčytis su Auguste jau galima iki nukritimo. Sakau Augustei:
-Žiūrėk, Auguste, žiurkėnas
O ji man:
-Ne, čia pelytė
ir taip be galo be krašto :)

Vakarykštis pokalbis
- Auguste, kada eisi miegoti? klausiu vakare
-Niekala (Niekada) :)

Šįryt anksti anksti pabudusią dukrytę atnešiau į mūsų lovą, o pati bandžiau keltis. Augustė atrodė mieganti, tad aš atsistojau ir dar nė nepajudėjus iš vietos išgirdau Augustės balsą kupiną nuostabos ir džiaugsmo:
- ČIA MAMAA!!!
apkabinau ir ji laiminga nulūžo :)