Ne vieną ir ne du kartus šiandien teko išgirsti "Kaip pirma diena? Depresija dar neapėmė? Nesunku?" Įdomu, bet vistik sklando požiūris, kad trys metai kitokios - buitinės, ne darbo veiklos, turi žmogų tarsi apauginti kerpėmis iš visų pusių...
Ne, nesijaučiu sudepresavusi, nesijaučiu tarsi iššokusi iš vienos terpės į kitą, nesijaučiu! Jaučiuosi labai natūraliai, tarsi buvime toje akimirkoje...pamenu, kai tik pagimdžius Augustę laukiau, kada ateis ta daugelio mamų kartojamas išgyvenimas "gimdyčiau ir gimdyčiau", praėjo kelios valandos po gimdymo, diena, savaitė, mėnuo, keli mėnesiai...aš jaučiausi taip natūraliai tame kame esu, nebuvo bloga man galvoti apie gimdymą, tai buvo stebuklo akimirka, stebuklą aš laikiau savo rankose, negalėjau ir nenorėjau galvoti apie kitą stebuklą žiūrėdama į šitą mažytį neįkainojamą turtą, tiesiog puikiai suvokiau esanti realybėje ir laiminga tuo pačiu.
Aš per tuos trejus metus jaučiuosi tiek daug gavusi, kad man sunku suvokti, kai sako, kad moterys izoliuojamos, užsisėdi, iškrenta iš darbo rinkos ir pan. Aš taip paaugau, sustiprėjau, išsiskleidžiau, pati savęs kartais atpažinti negaliu...ir jei kas būtų pasakęs, kad taip pasikeis mano vidus, nebūčiau patikėjus. O vidus yra išorinio gyvenimo atspindys.
Aš tiek paaugau, kad neišgyvenau streso galvoje (nes organizmas ryškiai išgyveno), aš jaučiausi laiminga būdama šiame pokytyje, jaučiausi jam pasirengusi ir pribrendusi, jaučiausi atėjusi praturtėjusi ir turinti ką duoti. Aš jaučiausi norinti vėl kuo greičiau viską prisiminti, ką esu primiršusi, besiminti, kas pasikeitė per tuos keletą metų. Aš - galinti priimti iššūkius. Man kažkuria prasme tai nauja, nes kai esi toje pačioje aplinkoje nematai to proceso vyksmo taip ryškiai, bet pakliuvus į kitą aplinką imi suvokti, kad kažkaip tau gerai :)
Įtemptos studijos pastaraisiais metais neabejotinai daug prisidėjo prie pasirengimo grįžti į darbą.
Kolegos pedagogai mane supras, žinantys, ką reiškia vidury metų grįžti į mokymo procesą, perimti dalį mokinių iš kitos mokytojos...tačiau visos mano baimės buvo nepagrįstos... jaučiausi lyg gyvas eksponatas: į klasę vis traukė būriai mokinių susipažinti su nauja mokytoja. Su kai kuriais susidraugavome jau per pirmas kelias pertraukas. Po vienos pamokos atėjo dvi mielos mergičkos ir stipriai apsikabino. Vienos pamokos metu vaikas, kuris nesineša nieko į pamoką, pasiėmė lapą (WOW pamaniau), viena mergytė iš pamokos išėjo džiaugsminga, nors į pamoką atėjo su ašaromis. Man svarbu, kad visų pirma mokiniai jaustųsi gerai, stengiuosi pirma matyti žmogų, ne vertinimą, mano tikslas duoti ir sudaryti sąlygas, kad jie galėtų pasiimti kuo daugiau, o kiek jie pasiims, jau priklausys nuo jų. Tuo pačiu mokant gerbti kitą žmogų, tvarką ir klasės taisykles. Po pirmųjų keturių pamokų aš išėjau LAIMINGA!
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą