Tegul pedagogai įkvepia vaikams meilę darbui be savavališkų sankcijų, paaiškindami tik natūralias vieno ar kito veiksmo pasekmes. Mes neturime mokyti vaikų konkuruoti ir varžytis. Tam, kad mokiniai suprastų ir įvertintų begalinę charakterių ir protų įvairovę, jie negali apsiriboti nekintančia ir visuotine pirmūno koncepcija.
Paskambino šiandien mama, kuri su AUguste yra dabar sanatorijoje, ir pasiguodė, kad rytoj nebeis su Auguste į mankštą. Jau įtariau dėl kokių priežasčių...
Prieš pusę metų Augustei tai buvo įdomiausias užsiėmimas sanatorijoje, tada ji ėjo į individualią mankštą ir nuostabi kineziterapeutė ją prisijaukino, tada ji buvo labiau paklūstanti nei nepaklūstanti. Per šiuos pusę metų Augustė paaugo...ne taip lengvai viskam pasiduodanti, išgyvena ryškų stresą keičiantis aplinkai, situacijoms ar jausdama spaudimą. Kadangi individualioj mankštoj ji ne viską sutiko daryti ir susitvakryti su ja nebuvo lengva, tai paiūlė mums pabandyti grupinę mankštą (mnat matydama kaip kiti daro, ji irgi norės daryti - viduj sukėlė juoką, nes aš pažįstu savo vaiką ir žinau, kad šita frazė niekada neveikė jos atžvilgiu), na ką, nusprendžiau, kad galv verta pabandyti. Pirma diena: visi vaikai susėdę ant suolo daro kvėpavimo pratimus išskyrus vieną, kuris malasi ir susigalvoja vis sau kitokios mamos, tuo pačiu mamos yra nuolat grasinamas ir užgauliojamas, tokiu būdu gauna itin daug dėmesio ir iš dviejų kineziterapeučių, ir toliau nedaro...Augustė visa įsitempusi, sutinka eiti tik kartu su manimi, sėdžiu šalia, ji į mane įsikniaubusi, nedaro nė vieno pratimo, bet kai prasideda aktyvūs pratimai - šokinėjimas per lankus, dviračio minimas, kamuolio mėtymas-vaikas tarsi pasikeičia. Taip prabėga ir mūsų antra, trečia diena. Tačiau vakarais ji man jau primena pati kai kuriuos pratimus, kurių salėj nė pro kur nedarė. Ketvirtą dieną aš vėl šalia ir vis paprašau, kad papūstų man į ranką, nedrąsiai papučia, tada ji pamato, kad viena kineziterapeutė eina kirpti šiaudelių, supranta, kad gaus šiaudelį ir pradeda daryti vieną antrą trečią pratimus. Aš vis laimingesnė. Tačiau...nuo vakar ji sanatorijoje su močiute ir dainelė prasidėjo iš pradžių...Augustė vėl nebedaro pratimų ir kasdien vis labiau yra užgauliojama visų akivaizdoje, kad va visi nedaro, o ji ne, ji negaus baliono, nes nedaro, po to visiems išdalinami kamuoliai kitiems pratimams, jai - ne, kol galų gale uždraudžiama jai daryti visus pratimus, kuriuos ji mėgsta, nes nedarė, kurių nemėgsta. Vaikas apsiverkia, mano mama pasibaisėjusi pasiima vaiką iš mankštos. Ir ištiesų žinau, kad Augustė labai mėgsta mankštą, tačiau visi vaikai ir priėjimas prie jų yra skirtingas... šios kineziterapeutės nesugebėjo rasti priėjimo prie jos, nesuvokusios, kad švelnus spaudimas nepadeda, pradėjo spausti vis stipriau, kol galų gale visiškai nubaudė vaiką, atimdami galimybę dalyvauti bet kokioje veikloje. O vaikas, tegu jis ir tik 3 metų, bet nei kineziterapeutei, nei kitiems vaikams netrukdė daryti mankštos, tačiau n e p a k l u s o komandoms. Nežinau, gal laimingos pasijuto kineziterapeutės, kad pasiekė savo - pravirkdė 3 metų vaiką.
Kodėl apie tai rašau? Nes skaitydama šį straipsnį apie vertinimo ir egzaminavimo prasmę kažkaip ir pagalvojau, kad kartais tikrai egzaminai ir vertinimas nuolatinis varo žmogų į neviltį ir žlugdo nei stiprina pasitikėjimą savimi...ir dėl to nuolatinio vertinimo nėra kada rūpintis vaikų emociniu būviu...nes jų savijauta per nelyg surišama su vertinimu, ne daroma veikla...su kitų vaikų lyginimu...
Paskambino šiandien mama, kuri su AUguste yra dabar sanatorijoje, ir pasiguodė, kad rytoj nebeis su Auguste į mankštą. Jau įtariau dėl kokių priežasčių...
Prieš pusę metų Augustei tai buvo įdomiausias užsiėmimas sanatorijoje, tada ji ėjo į individualią mankštą ir nuostabi kineziterapeutė ją prisijaukino, tada ji buvo labiau paklūstanti nei nepaklūstanti. Per šiuos pusę metų Augustė paaugo...ne taip lengvai viskam pasiduodanti, išgyvena ryškų stresą keičiantis aplinkai, situacijoms ar jausdama spaudimą. Kadangi individualioj mankštoj ji ne viską sutiko daryti ir susitvakryti su ja nebuvo lengva, tai paiūlė mums pabandyti grupinę mankštą (mnat matydama kaip kiti daro, ji irgi norės daryti - viduj sukėlė juoką, nes aš pažįstu savo vaiką ir žinau, kad šita frazė niekada neveikė jos atžvilgiu), na ką, nusprendžiau, kad galv verta pabandyti. Pirma diena: visi vaikai susėdę ant suolo daro kvėpavimo pratimus išskyrus vieną, kuris malasi ir susigalvoja vis sau kitokios mamos, tuo pačiu mamos yra nuolat grasinamas ir užgauliojamas, tokiu būdu gauna itin daug dėmesio ir iš dviejų kineziterapeučių, ir toliau nedaro...Augustė visa įsitempusi, sutinka eiti tik kartu su manimi, sėdžiu šalia, ji į mane įsikniaubusi, nedaro nė vieno pratimo, bet kai prasideda aktyvūs pratimai - šokinėjimas per lankus, dviračio minimas, kamuolio mėtymas-vaikas tarsi pasikeičia. Taip prabėga ir mūsų antra, trečia diena. Tačiau vakarais ji man jau primena pati kai kuriuos pratimus, kurių salėj nė pro kur nedarė. Ketvirtą dieną aš vėl šalia ir vis paprašau, kad papūstų man į ranką, nedrąsiai papučia, tada ji pamato, kad viena kineziterapeutė eina kirpti šiaudelių, supranta, kad gaus šiaudelį ir pradeda daryti vieną antrą trečią pratimus. Aš vis laimingesnė. Tačiau...nuo vakar ji sanatorijoje su močiute ir dainelė prasidėjo iš pradžių...Augustė vėl nebedaro pratimų ir kasdien vis labiau yra užgauliojama visų akivaizdoje, kad va visi nedaro, o ji ne, ji negaus baliono, nes nedaro, po to visiems išdalinami kamuoliai kitiems pratimams, jai - ne, kol galų gale uždraudžiama jai daryti visus pratimus, kuriuos ji mėgsta, nes nedarė, kurių nemėgsta. Vaikas apsiverkia, mano mama pasibaisėjusi pasiima vaiką iš mankštos. Ir ištiesų žinau, kad Augustė labai mėgsta mankštą, tačiau visi vaikai ir priėjimas prie jų yra skirtingas... šios kineziterapeutės nesugebėjo rasti priėjimo prie jos, nesuvokusios, kad švelnus spaudimas nepadeda, pradėjo spausti vis stipriau, kol galų gale visiškai nubaudė vaiką, atimdami galimybę dalyvauti bet kokioje veikloje. O vaikas, tegu jis ir tik 3 metų, bet nei kineziterapeutei, nei kitiems vaikams netrukdė daryti mankštos, tačiau n e p a k l u s o komandoms. Nežinau, gal laimingos pasijuto kineziterapeutės, kad pasiekė savo - pravirkdė 3 metų vaiką.
Kodėl apie tai rašau? Nes skaitydama šį straipsnį apie vertinimo ir egzaminavimo prasmę kažkaip ir pagalvojau, kad kartais tikrai egzaminai ir vertinimas nuolatinis varo žmogų į neviltį ir žlugdo nei stiprina pasitikėjimą savimi...ir dėl to nuolatinio vertinimo nėra kada rūpintis vaikų emociniu būviu...nes jų savijauta per nelyg surišama su vertinimu, ne daroma veikla...su kitų vaikų lyginimu...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą